Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
Šventadienio mintys

V gavėnios sekmadienis, B ( Jn 12, 20-33)(2015-03-22)

Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija

Mieli broliai ir seserys Kristuje, vis arčiau ir arčiau ta diena, kai regėsime mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atsidavusios meilės mums įrodymo apogėjų: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15.13). Tačiau, kiek dar daug žmonių, netgi vadinančių save tikinčiaisiais, dar vis neįsileidžia Dievo meilės į savo širdį, nepasitiki ja ir jai neatsiduoda. Dievas pirmas mus pamilo. „Jis taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3,16), - tai Jėzaus ištarmė, kurią turėtume mintinai išmokti ir nuolat sau priminti. Ir kita Jo ištarmė: „ Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet , kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3,17), - teikia drąsos ir ryžto patikėti savo gyvenimą Jam.

Tad kodėl bijome, kodėl vis dar nepasitikime? Kodėl bijome savo žemiškuosius, kūniškuosius troškimus, prisirišimus iškeisti į dvasingumą ir dieviškumą? Kalbant apie pasitikėjimą Dievu, prisimenu gražų pasakojimą apie vaiko pasitikėjimą savo tėvu.
Viename nuošaliame daugiabučiame name kilo gaisras. Tėvai su vaikais iš ketvirto aukšto išskubėjo laukan. Išbėję pastebėjo, kad su jais nėra mažiausiojo, penkiamečio sūnelio. Mat jis, išsigandęs dūmų ir liepsnos, užuot bėgęs kartu, grįžo atgal. Visi lyg paklaikę žvelgė vienas į kitą, nes grįžti atgal buvo per vėlu. Tik staiga aukštai iš balkono pasigirdo širdį veriantis riksmas: „ Tėti! Tėti!“ Tėvas puolė prie namo ir suriko: „Šok!“ Vaikas per dūmus ir ugnį nematydamas tėvo gailiai sudejavo: „ Tėti, aš nematau tavęs!“ Tėvas sušuko: „Užtat aš matau tave! Šok!“ Vaikas pasitikėdamas tėvo žodžiu šoko ir greitai atsidūrė tvirtose rankose. (pagal Br. Ferrero).

Taigi mes, mielieji, nors nematome Dievo savo fizinio kūno akimis, bet Jis visada mato mus, todėl turime pasitikėti Juo. Kaip vaikas nesuabejojo tėvo žodžiais, taip ir mes su vaikišku atsidavimu ir patiklumu turime atsiduoti į Dievo mylinčias rankas. Dievas yra toks pats vakar, šiandien ir per amžius. Jis visada mus myli. Jis sako: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį? (...) Net jeigu ji ir užmirštu, aš tavęs niekada neužmiršiu“ (Iz 49,15-16).Dievas nevengia nei vieno. Atstumtiesiems Jis sako: „Ateik!“, tamsybėse klaidžiojančius kviečia: „Išeikite!“

Besibaigianti Gavėnia kviečia mus ištirti save, kiek mano širdyje meilės ir pasitikėjimo Dievu, dangiškuoju Tėvu, kuris nuolat drąsina : „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ (Mt 14,27) Pastaruoju laiku Senojo Testamento skaitiniai byloja apie ateisiantį Mesiją ir kokia lemtis Jo laukia. Vakar ir šiandien girdėjome ištraukas iš Jeremijo knygos. Jeremijas visomis išgalėmis priešinosi stabų garbinimui ir skelbė Naująją Sandorą, vadinamą „Geroji Naujiena“, primenančią Kristaus „Gerąją Naujieną“. Pranašo Jeremijo areštas, kalėjimas, pasmerkimas ir kankinystė primena Jėzaus gyvenimą.

Jeremijas save apibūdino žodžiais: „ Aš buvau lyg avinėlis, vedamas pjauti“ (Jer 11,19), kurie tinka ir Jėzui apibūdinti. Jeremijo malda Dievui: „Tau patikėjau savąjį reikalą“ (Jer 11,20), primena Jėzaus maldą ant kryžiaus: „Tėve , į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23,40). Tačiau tarp Jeremijo ir Jėzaus yra esminis skirtumas. Jeremijas kančioje šaukdamasis Viešpaties troško, kad Jis atkeršytų jo priešams, sakydamas: „Duok man matyti tavo jiems padarytą kerštą“ (Jer 11,20). Tuo tarpu Jėzus ant kryžiaus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23,24). Jeremijas siekė ištrūkti iš savo persekiotojų, Jėzus „atėjus Jo valandai“ pasidavė savo priešams, nes tokia buvo Tėvo valia, nes tik per kryžių Jis atpirko mus. Evangelijoje girdėjome Jėzaus žodžius: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus (...). O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jnb12,23.32).

Evangelijoje girdėjome dar vieną Gavėniai svarbią ištarmę: „(...) jei kviečių grūdas nekris į žemę ir nepamirš, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“(Jn 12,24). Ar kada nors teko stebėti, kaip dygsta sėkla? Dirvoje jos žievelė įtrūksta, atsiveria, pasidalija į dvi dalis, vėliau iš jos išsitiesia stiebelis ir šaknelės. Pamažėl sėkla mažėja, traukiasi kol visai sunyksta. Žvelgdami į išaugusį augalą net negalime įsivaizduoti sėklos, iš kurios jis išaugo. Tiesiog neįtikėtina, kad iš mažyčių aguonos sėklyčių išauga žydinčios nuostabios gėlės. Jėzus viename palyginime Dangaus karalystę palygino su garstyčios grūdeliu, kuris „nors mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs esti didesnis už daržoves ir pavirsta medeliu; net padangių sparnuočiai atskrenda ir susisuka lizdus jo šakose“(Mt13,32).

Sėklos sudygimas ir išnykimas , - tai mūsų dvasinis gyvenimas. Dievas sėja sėkleles į mūsų širdis ir laukia, kol jos „numirs, kad iš jų išaugtų ir subręstų vaisiai“. Visais laikotarpiais kiekviename gyvenimo tarpsnyje yra sėklų, kurios turi numirti, kad po to išsiveržtų nauja gyvybė.  Iki Kristaus Kančios sekmadienio liko tik viena savaitė. Tad pats tinkamiausias metas peržvelgti savo gyvenimą. Pasistenkite įvardinti tuos laikotarpius, kai kuri nors „sėklelė“ jumyse turėjo mirti, kad Dievas galėtų išauginti jūsų gyvenime kai ką naujo. Klauskite savęs, ar nuo to tapau geresnis? Taip pat pabandykite įžvelgti tai, ką Dievas jumyse ir per jus nori nuveikti dabar. Dievas niekada nepaliauja veikęs mumyse, Jis trokšta duoti mums vis daugiau ir apsčiau, tik mums tereikia ryžtis leisti Jam išauginti gyvybę iš mirties.

Popiežius Pranciškus kviečia stiprinti ryšį su Dievu per maldą. Jis sako: „Daug melskimės, kalbėkime maldas, kalbėkime Rožinį, žiūrėkime į Jėzų, stenkimės, kad visas mūsų gyvenimas būtų sutelktas į viltį ir atminimą. (...) Skaitykime Evangeliją ir mintyse kalbėkimės su Jėzumi. Nieko daugiau. Mes artimiau susipažinsime su Jėzumi ir mūsų viltis bus stipresnė. Neužmirškime. Sutelkime žvilgsnius į Jėzų“ – taip kalbėjo popiežius Pranciškus vienoje homilijoje.

Mieli tikintieji, kviečiu jus saugoti mums duotą išganymo malonę, kad ji duotų gausų derlių, kaip į gerą dirvą beriamas grūdas ir, kad mūsų tikėjimas augtų, kaip mažytis garstyčios grūdelis, kuris išauga į medį.
Rūpinkimės ne tik savimi, padėkime ir kitiems atrasti Jėzų. „Norime pamatyti Jėzų!“- kreipėsi graikai į apaštalą Pilypą, ir jis parodė kelią. Taip ir mes esame pašaukti kiekvienam ieškančiam, nepažįstančiam Kristaus, parodyti, supažindinti, padėti atsiversti ir įtikėti. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2015