Brangūs broliai ir seserys Kristuje, pirmąją Velykų savaitę skaitėme Evangelijų ištraukas apie prisikėlusio Jėzaus pasirodymą mokiniams. Tame tarpe girdėjome ir šios dienos ištrauką.

Pereitą savaitę skaitinių liturgija grąžino į paskutiniąsias Jėzaus gyvenimo dienas prieš kančią ir mirtį. Tie, kurie kasdien ateinate į šv. Mišias girdėjote ištraukas iš Jono Evangelijos, Jėzaus pokalbius su fariziejumi Nikodemu, kuris pas Jį atėjo slapčia naktį. Nikodemas išpažino: „Rabi, mes suprantame, kad esi atėjęs nuo Dievo kaip mokytojas, nes niekas negalėtų padaryti tokių ženklų, kokius tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo“ (Jn 3,2). Jėzus daugelį dalykų kalbėjo Nikodemui, taip pat išpažino: „kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3,15-16).

Šiandien vėl skaitome Luko Evangelijos ištrauką apie prisikėlusio Jėzaus pasirodymą visiems mokiniams. Mums labai gerai žinoma Emauso mokinių istorija. Ir štai jiems besidalijant patirtu džiaugsmu sutikus gyvą Jėzų, Jis pats „atsirado tarp jų ir prabilo: „Ramybė jums!“ (Lk 24,36). Ir kaip evangelistas rašo: „Virpėdami iš išgąsčio, mokiniai tarėsi matą dvasią“ (Lk 24,37).
Kiekvieną kartą pasirodžius prisikėlusiam Jėzui, mokiniai suvirpa iš išgąsčio. Jie vis dar netiki, nesupranta šio stebuklingo ženklo, liudijančio Kristaus tiesą, kurią Jis skelbė, vaikščiodamas su jais Galilėjos keliais. Jėzaus ištartas: „Ramybė jums!“ vietoje nuraminimo, mokinius išgąsdino. Jėzus matydamas tai, tarsi nusistebėjo: „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės?“ (Lk 24,38). Tačiau mums tokia mokinių reakcija yra natūrali, visiškai suprantama. Įsivaizduokime save jų vietoje. Visą savaitę jie išgyveno nerimą ir baimę. Jų mokytojas pranašavo apie Jį laukiančią kančią ir mirtį. Jie regėjo Viešpatį Getsemanės sode krauju prakaituojantį ir karštai besimeldžiantį. Iš tolo stebėjo Jėzų sumuštą, sukruvintą, paniekintą, su erškėčių vainiku ant galvos, sunkiai nešantį kryžių į Golgotą. Jie matė kaip iškankintas Jėzus buvo prikaltas ant kryžiaus tarp dviejų piktadarių. „Lydinčios moterys, kurios buvo atėjusios su Jėzumi iš Galilėjos, apžiūrėjo kapą ir matė, kaip buvo paguldytas jo Kūnas kape“ (Lk 23,55).

Taigi mokiniai regėjo, jog Jėzus tikrai mirė ir buvo palaidotas. Ir štai Jis pasirodo tarp jų, esant durims užrakintoms. Ar įmanoma ramiai išgyventi, nenustėrti iš išgąsčio, išgirdus: „Ramybė jums“. Juolab, kad Mokytojas rodo vinių perdurtas rankas ir kojas. „Jiems iš džiaugsmo vis, dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė:‘ Ar neturite čia ko nors valgyti?‘“ Jis ėmė žuvį ir valgė jų akyse. Pagaliau mokiniai įsitikina, kad jų Mokytojas gyvas, Jis tikrai ne kažin kokia dvasia, šmėkla ar vaizduotės vaisius, o tikras kūniškas asmuo. Jis ir kitoks nei pirma, todėl jie vis dar sumišę, apimti ne tik džiaugsmo, bet ir pagarbios baimės. Jų protas nesugeba suvokti, kaip Jėzus sugeba ateiti pro užrakintas duris, staiga atsirasti ir nežinia kaip pranykti. Jo veidas spindintis, jame nė ženklo kančios, nors kūne regimos aiškios žaizdos. Tai matydamas Jėzus „atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus“ (Lk 24,45). Jis vėl priminė, ką jiems kalbėjo , kai buvo kartu.

Mielieji, ir mes niekuo nesiskiriame nuo mokinių ir mūsų protui sunku suvokti Jėzaus prisikėlimo slėpinį, todėl ir mums reikalinga pagalba apie kurią kalba Jėzus mokiniams: „ir štai aš atsiųsiu jums, ką yra pažadėjęs mano tėvas“ (Lk 24,49). Apie pažadą skaitome Jono Evangelijoje: „O Globėjas - Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, - jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14,26).

Kiekvienas mūsų per krikštą gauname Šventąją Dvasią, kuri yra kaip apaštalas Paulius laiške Timotiejui rašo: „ ne baimės, bet galybės, meilės ir protingumo dvasia“ (plg. 1 Tim 1,7). Tad ar atsiveriame Jėzui, ar leidžiamės Jo Dvasios mokomi ir vedami? Galbūt tik daug kalbame apie Jėzų, bet Juo negyvename? Kalbame apie Jo meilę, gailestingumą ir auką, o mūsų širdys užsklęstos po devyniais užraktais, lieka šaltos ir abejingos?

Pirmieji krikščionys apdovanoti Šventąja Dvasia, drąsiai su didžiule energija, nesirūpindami nei savo, nei priešų gausybe, jų persekiojimų, liudijo Kristų, kuris numirė, nepaisydami aplinkinių nuomonės, pasišaipymų tų, kurie nepažįsta Kristaus, turime visu savo gyvenimu liudyti Jį. Apaštalas Paulius tiems, kurie jį kritikavo atsakė: „Man nerūpi, ką jūs ar žmonių teismas spręstų apie mane. Nė aš pats savęs neteisiu (...). Mano teisėjas yra Viešpats“ (1 Kor 4,3 - 4).

Tegul mūsų žvilgsnis visada krypsta į Nukryžiuotąjį ir Prisikėlusį Viešpatį, o iš mūsų lūpų iš širdies gelmių teišsiveržia dėkingumo šūksnis: Viešpatie, Jėzaus Kristau, garbinu ir šlovinu Tave, ir dėkoju , kad Šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį!“ . Amen.