Mieli ir brangūs tikintieji, šiandien švenčiame Jėzaus išaukštinimo, Jo galybės ir didybės dieną, Jo pergalę prieš nuodėmę bei mirtį, Jo sugrįžimą pas savo dangiškąjį Tėvą. Kristaus Žengimas į dangų byloja apie artėjančią pabaigą velykinio laiko, kai per 40 dienų Jėzus vienokiu ar kitokiu būdu pasirodė ne tik savo mokiniams, bet kaip apaštalas Paulius laiške korintiečiams liudija „daugiau nei penkiems šimtams brolių“ (Kor 15,6). Šiame laiške apaštalas Paulius išryškina Jėzaus mirtį už mūsų nuodėmes, patvirtina palaidojimą ir pabrėžia Prisikėlimo trečią dieną. Jėzaus mirtį ir prisikėlimą apaštalas apibūdina kaip Raštų pranašystės įvykdymą.

Šios dienos Šv. Rašto liturgija dar kartą visiems mums primena mūsų dangiškojo Tėvo begalinę meilę žmogui. Tos meilės įrodymas pirmiausia pasireiškė tuo, kad Jis paaukojo pasauliui savo mylimąjį viengimį Sūnų, kuris išmokytų žmones mylėti. Mylėti taip, kad galėtume „gyvybę už draugus atiduoti“. Kristaus gyvenimo kelias žemėje, tai kiekvieno tikinčiojo gyvenimas. Jame apstu erškėčių, piktojo pagundų, meilės ir neapykantos, kritimų po nuodėmių našta ir pakilimų. Tik skirtumas toks, kad mes kiekvienas nešame savo kryžių ir esame nuodėmingi.

Kristus būdamas be nuodėmės nešė mūsų kryžių, Jis paaukojo gyvybę už mus, už mūsų išganymą. Apaštalų darbai primena mums, kad „po savo kančios Jėzus pateikė išrinktiesiems apaštalams daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę“ (plg. Apd 1,3). Jėzus tikrai prisikėlė, tai nekelia abejonių tiems, kurie Jį tiki. Paskutinį kartą pasirodęs žemėje apaštalams Jis pažadėjo: „...jūs būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“ (Apd 1,5) ir „kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais (...) lig pat žemės pakraščių. Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn ir debesis jį paslėpė nuo jų akių“ (Apd 1,8 -9). Įsivaizduokite, kaip jautėsi mokiniai, išvydę į dangų kylantį Jėzų. Žmogaus gyvenime dažnai būna akimirkų, kai dieviškoji galybė tarsi apverčia visą lig tol atrodžiusią savaime suprantamą egzistenciją.

Per paskutiniąsias kelias savaites Kristaus mokinių gyvenime įvyko vienas po kito stulbinančių pokyčių. Po trijų metų artimo bendravimo su Kristumi, įtikėjus, kad Jis yra tikrasis Dievo Sūnus - Mesijas, jiems teko patirti šoką - jų Mesijas, kuris žadėjo amžinąjį džiaugsmą Dievo karalystėje, išduodamas, žiauriai kankinamas ir žeminančiu būdu nužudomas. Atrodė, kad neviltis, nusiminimas ir nusivylimas Jėzumi nepagydomai sužeidė jų širdis. Išsigandę jie išsilakstė kas sau. Ir štai jie vėl šokiruoti Jėzaus pasirodymu. „Jis gyvas!” - norisi tikėti, tačiau kančios vaizdai verčia abejoti.

Kaip žinome iš Evangelijos, prisikėlusiam Kristui reikėjo labai daug įdėti pastangų, kad mokiniai įtikėtų Jį esant gyvą. Mums daug lengviau įtikėti, nes turime Evangeliją, apaštalų liudijimus, kurie liudija apie Kristaus gyvenimą, kančią ir prisikėlimą. Bet kiek iš mūsų nuoširdžiai tuo tikime? Ar tikime tuo, kad Jėzus nužengė į žemę iš gailestingumo mums ir, nors į Dangų įžengė vienas, per Jo malonę mes esame kartu su Juo ir Jame? Kristus išėjęs iš Tėvo namų ir atgal sugrįžęs, mums atveria dangaus duris.

Ar tikime tuo, kad Jėzus būdamas danguje, kartu yra ir ant žemės, veikdamas Bažnyčioje? Ar žvelgiame į Jėzų, kaip į Viešpatį, o į Bažnyčią kaip į Mistinį Jo kūną, o ne kaip į paprastą bendriją? Švęsdami Eucharistiją mes kiekvieną kartą susivienijame Kristaus meilėje, kuri tikro tikinčiojo širdyje ištirpdo pavydo, neapykantos bei keršto ledus, pasėja gėrio sėklas, kurios išaugina gailestingumo ir nuolankumo, meilės ir atlaidumo kiekvienam sutiktajam. Jėzus kalbėjo: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte (...). Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13,35-35).

Pamąstykime, ar kiekvienas iš jūsų pasiryžęs būti Kristaus mokiniu? Ar ramia sąžine laukiate susitikimo su Juo ten, Danguje, kur Jis paimtas ir „sėdi Dievo dešinėje“? 

Anglijos karalius Henrikas VIII garsėjo palaidu gyvenimu ir žiaurumu. Vieną vakarą jis vaikščiojo rūmų balkone su savo palaido gyvenimo drauge. Ši žvelgdama į dangų džiaugsmingai sušuko: „Henrikai, žiūrėk, koks gražus dangus!” Bet Henrikas pažvelgęs aukštyn liūdnai tarė: „Dangus gražus, deja, jis ne mums“.

Tad melskimės ir prašykime Dievo malonių, kad Jis leistų mums gyventi taip, kad su džiaugsmu žvelgdami į dangų galėtume ištarti: „Koks nuostabiai gražus, viliojantis dangus. Jis turi būti mano!”  Amen.