Brangūs broliai ir seserys Kristuje, Šventosios Dvasios Atsiuntimu baigėsi velykinis laikas. Šis, antrasis eilinio laiko sekmadienis, pašvęstas Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo pagarbinimui, primena, kad Velykų laikas niekada nesibaigia.
Kiekvienos šv. Mišios yra mūsų Viešpaties Kristaus aukos ant kryžiaus ir Jo Prisikėlimo sudabartinimas. Daugiau nei du tūkstantmečiai mus skiria nuo to laiko, kai pats Dievas buvo nužengęs į žemę, tapo žmogumi, mokė žmones gyventi meilėje ir vienybėje su Dievu ir tarp savęs.

Jėzaus įsikūnijimas, Jo tapimas žmogumi, išreiškia Jo solidarumą su žmogumi. Jis atsistojo į vieną gretą su nusidėjėliais, kad butų Jono Krikštytojo pakrikštytas, nors buvo be menkiausios nuodėmės. Kaip žinia, Jam išlipus po krikšto ir vandens, pasigirdo Tėvo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi geriuosi“ (Mk 1,11). Jėzus būdamas Dievu tapo Žmogumi, kad per brolybę su mumis apreikštų Dievo meilę, kurią būdamas arti Tėvo ją pažino.

Jėzaus žmogiškumas yra mūsų įdievinimo pagrindas. Jono Evangelijoje skaitome Kristaus maldos žodžius: „Kaip tu , Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse (...) ir , kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę (Jn 17,21-23).

Prieš palikdamas šį pasaulį atsisveikinimo kalboje su mokiniais sakė: „Aš esu gyvoji duona, kurs nužengiau iš dangaus. Kas valgys tos duonos, bus gyvas per amžius“ (Jn 6,51). „Kas valgo mano Kūną, tas pasilieka manyje ir aš jame“ (Jn 5,56).
Evangelistas Morkus gražina mus atgal į tą vakarą, kai Kristus žinodamas, kad atėjo valanda Jam iš šio pasaulio sugrįžti pas tėvą, pirmiausia Paskutinės vakarienės metu numazgojo mokiniams kojas ir davė meilės įsakymą. Norėdamas palikti jiems tos meilės įrodymą, Kristus įsteigė Eucharistiją: „paėmęs duonos sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ją ir davė mokiniams ,tardamas: ‚Imkite, tai mano kūnas!‘ Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems (...) ir pasakė: ‚Tai mano kraujas, naujosios Sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį‘“ (Mk 14,22.4). Kaskart artindamiesi priimti Kristaus Kūną Šv. Komunijoje ar susimąstome, kad tai Viešpats asmeniškai dovanoja save kiekvienam iš mūsų?

Švęsdami Eucharistiją mes turime atsiminti, kad Dievas siuntė Jėzų mus išvaduoti iš tamsybių karalystės ir savo gyvybės kaina sumokėti už mūsų išgelbėjimą. Jėzus kalbėjo: „Žmogaus Sūnus atėjo (...) savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20,28).

Priimdami Švč. Komuniją atsiminkime Jėzaus žaizdotą Kūną, Jo Kraują ištekėjusį iš perdurto šono, Jo kryžiaus kelią ir kančią ne tiek fizinę, kiek dvasinę dėl žmogaus aklumo, nenoro priimti meilės dovaną ir suvokti mąstą aukos vardan jo išganymo.
Matykime skausmą ir neviltį Jo veide, jei dar šiandien esame silpnatikiai, jei dar vis nepasitikime, nejaučiame spinduliuojančios meilės iš brangiausios, vienintelės, niekada neišduodančios širdies. Juk reikia tiek nedaug, kad galėtume būti ramūs ir saugūs dėl savo ateities, – tai tikėti. Tik tas „kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą“ (Jn 6,47), - sako Kristus.
Pagaliau, mylimieji, ar prisimename, kad valgydami Jėzaus Kūną ir gerdami Jo Kraują, esame išgydomi iš visų dvasinių ligų, perkeičiami naujam gyvenimui, sustiprinami tikėjime, paguodžiami neviltyje ir suvienijami su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir su visa krikščioniško pasaulio bendruomene.

Viena jauna moteris kartą pasakė kitai: „Aš gerbiu tavo tikėjimą, tačiau man yra sunku tikėti, kad Bažnyčia yra Kristaus Kūnas, kai aš matau, kaip kai kurie krikščionys gyvena, kaip elgiasi kai kurie kunigai“.
Brangieji, argi norėtumėte dėl kai kurių paklydusių išsižadėti To, Kuris dėl mūsų atsisakė savo dieviškojo sosto, užgimė Betliejaus tvartelio skurde, 40 dienų ir naktų pasninkavo nieko nevalgydamas ir negerdamas, leidosi šėtono gundomas, kad išmokytų mus kaip nugalėti jo pinkles? Argi norite atsisakyti brangiausios dovanos, kurią kasdien mums dovanoja Jėzus, įsikūnijęs Švč. Sakramente?

Dažniau pakelkime akis į nukryžiuotąjį Atpirkėją, kuris čia ant kryžiaus iš meilės mums paaukojo viską: savo garbę, savo laimę, savo gyvybę. Tas pats Dievas, tapęs meilės kaliniu altoriaus Švč. Sakramente kantriai laukia ir kviečia mus: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11,28).

Šiandien beveik visų miestų, miestelių ir kaimų centrinėmis gatvėmis nusidrieks iškilmingos, šventinės kunigų, tikinčiųjų procesijos, kurių priekyje su Švč. Sakramentu, brangiausiuoju Bažnyčios turtu, eis vyriausias bendruomenės kunigas – arkivyskupas, vyskupas arba klebonas.

Ši diena – viena iš nedaugelių, kai mūsų Viešpats apleidžia savo nuolatinę buveinę – tabernakulį ir žygiuoja kartu su tūkstantinėmis miniomis paprastas, mylintis ir viską dovanojantis, kviečiantis atsiverti, įtikėti bei perkeisti save. Kviečiu jus visus įsilieti į šią procesiją ir džiaugsmingai liudyti savo tikėjimą, šlovinimo giesme pagarbinti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Amen.