Brangūs tikintieji, visi mes žinome, jog buvome sukurti ir Dievas tai padarė be mūsų. Mums tai sunku suvokti, kaip Jis tai atlieka, lygiai kaip sunku suvokti ir daugelį kitų dalykų, kurie vyksta su mumis visiškai be mūsų pastangų. Dažnai girdžiu nusiskundimą: „Nežinau, ką turiu daryti, kad jausčiau Dievo egzistenciją. Rodos einu į bažnyčią, skaitau Šv. Raštą, daug meldžiuosi, tačiau neišgyvenu Dievo artumo“. Manau į tai dainai atsako šios dienos Šv. Rašto skaitiniai.

Pirmajame skaitinyje iš Ezekielio knygos pranašas vaizdingai aprašo Dievo veikimą pasaulyje ir sielose per mažus dalykus. Viešpats Dievas sako: „Aš pats paimsiu ūglį nuo aukštojo kalno (...). Nulaušiu patį trapųjį nuo jo aukščiausių ūglių. Aš pats jį pasodinsiu į aukštą, didingą kalną (...), kad sukrautų pumpurus, neštų vaisių ir taptų puikiu kedru (Ez 17.22-23). Vadinasi, viskas prasideda nuo mažų dalykų – nuo trapiausio ūglio. Svarbiausia, kad juo rūpinasi pats Dievas. Apie mažumą skaitome ir Senajame testamente. Pavyzdžiui, Makabėjų knygoje aprašomas Izraelio tautos išgelbėjimas, kurį Dievas įvykdė per Matatijo šeimą iš karaliaus Antiocho priespaudos. Vienas sūnų Judas sakė: „Dangaus akivaizdoje nėra skirtumo tarp išgelbėjimo per daugelį ar nedaugelį. Pergalė mūšyje nepriklauso nuo kariuomenės gausumo, bet nuo jėgos, kuri ateina iš dangaus“ (1 Mak 3,18-19).

Tą pačią mintį tęsia evangelistas Morkus perteikdamas Jėzaus žodžius apie Dievo karalystę: „Ji – tarytum garstyčios grūdelis, kuris sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves“ (Mk 4,31).
Pats Dievas pasėja žmogaus širdyje tikėjimo sėklą – Dievo Žodį ir pats rūpinasi jos augimu; „jis dygsta ir auga žmogui nežinant kaip“ (plg. Mk 4,27).

Jei mes jausdami savo menkumą, pasitikėdami priimsime iš Dievo rankų Jo malonės pagalbą, tai mūsų tikėjimas kaip sėkla dirvoje pamažu duos vaisių „pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje“ (Mk 4,28). Trejopas augalo brendimo būvis nusako trejopą sielos būseną augant tikėjime; pradedanti, pažangą daranti ir tobulumo siekianti.
Tikėjimas pasiekiamas mažais žingsneliais, ne iš karto. Ir šis vyksmas priklauso ne vien nuo mūsų pastangų. Dievas mums įdiegia troškimą ir jėgų siekti šventumo.

Mums tereikia leistis Jo vedamiems ir nebandyti iš anksto planuoti ateitį, jog bus taip, kaip įsivaizduojame, kaip turi būti.
Būtent, nepavykus jūsų planui gimsta aimana: „Viską darau, o Dievo nejaučiu“. Būkite kantrūs, Dievas tikrai žino, ką daro.
Prisiminkime pirmuosius apaštalus. Kad žemėje įsteigtų savo karalystę, Viešpats išsirinko ne stipriausius, išsilavinusius, kilmingus asmenis, bet kuklius, dauguma jų buvo žemos kilmės žvejai, neišsilavinę, pilni trūkumų ir be tvirto materialiojo pagrindo. Apaštalas Paulius laiške korintiečiams rašo: „Dievas pasirinko kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus“ ( Kor 1,27).

Mums žmogiškomis akimis žvelgiant , sunku suvokti, kaip per tris metus iš šitų visais požiūriais silpnų vyrų gimė Kristaus Bažnyčia, kuri gyvuoja jau du tūkstantmečius ir gyvuos per amžius, nes Kristus apaštalui Petrui pasakė: „Tu esi Petras – Uola; ant tos Uolos aš pastatysiu Bažnyčią, ir pragaro vartais jos nenugalės“ (Mt 16,18).

Apaštalai ir pirmieji krikščionys susidūrė su daugybe kliūčių ir prieštaravimų. Jie gyveno visuomenėje, apie kurią apaštalas Paulius laiške romiečiams rašo: „Pažinę Dievą, jie negarbino jo kaip Dievo ir jam nedėkojo, bet tuščiai svarstydami paklydo ir neišmani jų širdis aptemo. Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili. Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus (...). Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui, kuriam šlovė per amžius (...). Jie nesirūpino pažinti Dievą (...), todėl jie pilni visokio neteisumo, piktybės, godulystės,  pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos apkalbų“ (Rom. 1, 21-23. 25. 28-29).

Jėzus ne kartą priekaištavo rašto aiškintojams ir fariziejams dėl jų pasipūtimo, neišmanymo, Dievo įstatymų duotų Mozei iškraipymo savo naudai. Pirmieji krikščionys savo aplinkos požiūriu būdami „maži“ ir netobuli, Šventosios Dvasios paveikti perkeitė tą visuomenę iš vidaus. Jie nešė dieviškąją Kristaus žinią ne tik žydams, bet ir pagonims, Pirmųjų krikščionių bendruomenė buvo tarsi Jėzaus pasėtas mažytis garstyčios grūdelis didžiuliame lauke.

Mes taip pat šiame sekuliariame pasaulyje esame tarsi mažyčiai grūdeliai, lyginat su tuo, ką yra numatęs per mus Viešpats nuveikti šioje žemėje. Mes neturime pamiršti, jog esame silpni, nuodėmingi ir dažnai sunku atsispirti pagundai pasiduoti nerimui, pesimizmui bei nusiminimui. Tačiau turime žinoti, kad Viešpats visada yra šalia, visada padės, nors kartais jaučiamės Jo apleisti. Jis veikia mus neregimu būdu, tačiau ištikimai, nenuleisdamas nuo mūsų akių. Sunkiausiomis akimirkomis žvelkime į dangiškąją Motiną Mariją, kuri būdama silpna mergaitė, nedvejodama pakluso Dievo valiai - tapti Jo Sūnaus įsčiomis, nors per tai patyrė daug nepatogumų, sielvarto ir skausmo. Ji ištikimai sekė Jėzų Jeruzalės gatvėmis, kai budeliai žiauriai nukankintą Jį vedė nukryžiuoti. Ji liko ištikima iki galo, kai tuo tarpu net artimiausi mokiniai išsilakstė kas sau. 

Ir mes, nepaisant gyvenimo iššūkių, būkime ištikimi Kristaus mokslui. Tegul mumyse pasėti, kad ir mažyčiai tikėjimo grūdeliai dygsta, auga ir duoda gausų derlių. Skaudžiomis gyvenimo akimirkomis žvelkime į Nukryžiuotąjį ir išgirskime palaimingus žodžius: „(...) jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16,33). Amen.