Šios dienos Šv. Raštas byloja apie žmogaus silpnumą, jo bejėgiškumą, susidūrus su gamtos stichija ir Viešpaties galybe, kurio valioje sutramdyti vėtrą, nuraminti jūrą.
Pirmame skaitinyje iš Senojo Testamento skaitėme: „Štai Viešpats iš vėtros atsiliepė Jobui: „Kas šėlstančią jūrą galingai sutramdė?(...).Vartus jai pastatęs (...) ribas jai nuskyriau...“(Jb 38,1,7), o psalmėje girdėjome: „Bėdos suspausti, jie Viešpaties šaukias, ir jis iš nelaimės išgelbsti. Jis vėjus nutildo ir bangos nurimsta“ (Ps 106,28-29).
Pagaliau Morkaus Evangelijoje atbudęs Jėzus „sutramdė vėtrą ir įsakė ežerui“: „ ,Nutilk, nusiramink‘ Tuoj pat vėjas nutilo ir pasidarė visiškai ramu.“ (Mk 4,39). Šėlstanti audra tai tarsi mūsų gyvenimas pilnas netikėtumų ir nenuspėjamų permainų.
Vieną dieną žmogus džiūgauja, jaučiasi laimingas šlovės viršūnėje, o kitą dieną, galbūt, patirs skaudų pralaimėjimą. Vieną dieną mes džiaugiamės puikia saulėta diena, o kitą dieną nuotaiką temdo atslinkę juodi debesys, nešantys lietų ir žvarbų rudenišką vėją.
Baisiausia, kai žmogaus sieloje siautėja audros, jų draskomas žmogus neranda išeities ir nevilty šaukiasi: „Viešpatie, nejau mane apleidai?“
Tai nuodėmės daro žmogų didžiai nelaimingą, tačiau visada yra viltis. Įsiminiau, nepamenu kokio filmo herojaus žodžius: „Viltis miršta paskutinė. Jei nebūtų blogio, nežinotume kas yra gėris“.
Kasdienybėje, kai žmogaus gyvenimas eina įprasta vaga, vis tie patys reikalai, užsiėmimai, net pamirštama padėkoti Dievui už Jo siunčiamas malones, viskas pasidaro neįdomu, nuobodu, įkyriai monotoniška. Ir štai, nežinia iš kur atslenka išbandymo audros, kurios viską sujaukia, apverčia aukštyn kojomis, priverčia šauktis Dievo pagalbos.
Apie tai ne kartą skaitėme Šv. Rašte. Ir tą dieną viskas vyko įprastai. Jėzus pasakė minioms keletą palyginimų apie garstyčios grūdelį, dirvon beriamą sėklą, apie žiburį, kurio niekas nekiša po lova arba po indu, o įstato į žibintuvą, nelaimėliui ištiesino padžiūvusią ranką.
„Atėjus vakarui, jis tarė mokiniams: ‚Irkitės į aną pusę! (...) jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo“ (Mk 4.36-36), - skaitėme šios dienos Evangelijoje.
Atrodo nieko ypatingo. Jėzus sėdėjo laivagalyje. Po intensyvaus darbo buvo pavargęs, todėl nenuostabu, kad užsnūdo. Staiga pakilo smarkus vėjas. Ir tai neturėjo nustebinti prityrusius žvejus. Jiems ne vieną kartą teko patirti audrą, nes Genezareto ežere jos gan dažnos. Tačiau šį kartą „pakilo didžiulė vėtra ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau sėmė“. (Mt 4.37).
Audra matomai buvo tokia didelė, kad net prityrę žvejai pasijuto bejėgiai atsispirti šėlstančioms bangoms. Ir jie drebėdami iš baimės pažadino Jėzų šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ (Mk 4,38). Lyg priekaištaudami, lyg turėdami viltį, kad tik Jėzus gali išgelbėti.
Ir atbudęs Jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink! (Mk 4,39), tarsi šėtonui sakytų: „Eik šalin šėtone!“ „Tuoj pat vėjas nurimo ir pasidarė visiškai ramu“ (Mk 4,39).
Kaip dažnas toks vaizdas žmogaus gyvenime? Kai ištinka bėda, kai žmogus blaškomas nesėkmių ir niekur negauna pagalbos, atrodo, ir Viešpats užmigęs nemato nieko, tuomet iš nevilties jis šaukia: „Viešpatie, tau visai nerūpi, kad aš žūstu?“ Ir tuomet Viešpats atsiliepęs į šauksmą, randa būdą padėti žmogui išbristi iš kartais atrodytų beviltiškiausios padėties.
Štai ką papasakojo vienas buvęs Sibiro tremtinys. Vieną tamsią naktį jis buvo atsidūręs ant mirties slenksčio. Jis visą dieną kartu su visais vyrais dirbo taigoje. Kiek sugaišęs jis atsiliko nuo draugų ir pasiklydo. Jam išeinant iš miško kilo siaubinga audra. Gyvenvietė buvo dar labai toli. Norėdamas pasislėpti nuo krušos, jis grįžo atgal į mišką. Jam vos spėjus susigūžti po stambiu medžiu, į jį trenkė žaibas. Lūžtančios šakos sužeidė ranką ir koją. Kiek įmanydamas, rankomis uždengęs galvą, nejausdamas kojos skausmo bėgo tolyn nuo miško. Vos ne ledo gabalai čaižė visą kūną. Ilgai bėgęs pavargo ir suklupo ant žemės, garsiai šaukdamas: „Viešpatie, kur Tu?“ Jį krėtė šaltis, judėti toliau nebeturėjo jėgų, jis prarado bet kokią viltį gyventi. Jį apėmė miegas. Tik staiga išgirdo skardų avinėlio bliovimą. Tai buvo avinėlio pagalbos šauksmas naktį. Žmogus suvirpėjo, pagalvojus į kokią bėdą pakliuvo vargšas avinėlis. Vėl pasigirdo bailus bliovimas. Vyriškis buvo netekęs jėgų, tačiau jo pagalbos reikėjo avinėliui. Sukaupęs paskutines jėgas, žmogus pakilo: „Išgelbėsiu gyvulėlį ir grįšiu atgal numirti“, - pagalvojo jis. Atsikėlęs leidosi bėgti link garso, kuris darėsi vis silpnesnis.
Pagaliau žmogus rado jį sužeistą už sudžiūvusio krūmo. Žmogus pakėlė, priglaudė prie savęs, rado kiaurymę kalno papėdėje, kurioje abu prisiglaudė. Žmogus jautė avinėlio šilumą, ramų jo kvėpavimą ir pats nurimo. Ryto saulės spinduliai prikėlė abu. Vyriškis paglostė avinėlį, pajuto, kad jis virpa iš bado. Jis ir pats buvo išalkęs, o ypač jautė begalinį norą gyventi.
Kaip matome užteko vieno šūksnio „Viešpatie, kur Tu?“, - ir žmogus liko išgelbėtas. O kaip dažnai mums stinga tikėjimo, kaip ir anuomet apaštalams.
Nutildęs audrą, Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?“(Mk 4,40). Apaštalai juk žinojo, kad Jis turi dievišką galią, todėl neturėjo baimintis, kad gali žūti. Jie turėjo būti užtikrinti savo saugumu, kai Jėzus šalia. Ir net po to apaštalus „pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas gi jis toks?“ Net vėjas ir marios jo klauso!“(Mk 4,41).
Ir atsakymas jiems turėjo būti aiškus: Jis yra Viešpats, Dievo siųstasis, tikrasis Mesijas.
Šios dienos Evangelijos šėlstančios audros vaizdas yra ne tik pavienio krikščionio neramus gyvenimas, bet ir nuolat piktų jėgų persekiojamos Bažnyčios.
Kristus pastatė Bažnyčią ant tvirtos uolos, nes žinojo, kad prieš ją sukils pragaro galybių sukeltos audros.
Nuo pat pradžių iki šių dienų Bažnyčia yra puolama, ypač tais atvejais, kai Bažnyčia netyli gindama žmogaus teises. Ateistinė ir diktatoriška valdžia norėtų uždaryti bažnyčią tarp keturių šventovės mūrų, kas prieštarauja Kristaus įsakymui: „Eikite į kryžkeles ir ką tik rasite“(Mt 22,9), „padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28,19).
Mielieji, šiandien mes matome kaip dažnai sukyla audros prieš Bažnyčią, kartais jos siautėja ir pačioje Bažnyčioje. Neišsigąskime, būkime tvirti savo tikėjime, rūpinkimės, kad Jėzus būtų su mumis ir tuomet jokie „pragaro vartai“ nepajėgs sugriauti mūsų įsitikinimų, juo labiau Bažnyčios. Amen.