Pereito sekmadienio Evangelijoje Jėzus siuntė apaštalus po du į įvairias puses skelbti Gerosios naujienos. O štai šiandien sugrįžę apaštalai „susirinko pas Jėzų ir apsakė Jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę“ (Mk 6,30). Matomai apaštalai buvo patenkinti nuveiktais darbais. Argi kas nors pasakojasi, kai jam nesiseka, kai yra nepatenkintas savo darbu?
Jie buvo patenkinti, tačiau pavargę, o apie Jėzų visada sukiojosi minios žmonių. Kur minia, ten neišvengiamai triukšmas, ten nėra ramybės. Todėl Jėzus mokiniams tarė: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“ (Mk 6,31). Negyvenama vieta čia suprantama kaip tyli, apmąstymams skirta vieta.
Apie Kristų ir Jo mokinius vis daugiau ir daugiau grūdasi minios maldaujančių, smalsaujančių žmonių, todėl kyla poreikis atrasti ramybės vietą, kur galima tyloje atsiduoti maldai, „atgaivinti“ dvasią ir po to vėl grįžti į minią.
Šv. Rašte daug kartu, randame tokių vietų, kur Kristus pasitraukia į nuošalę, kad maldoje susitiktų su dangiškuoju Tėvu: „Labai anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi“ (Mk 1,35), arba prisiminkime paskutines akimirkas prieš suėmimą: „Išėjęs, Jėzus savo įpročiu pasuko į Alyvų kalną (...) atsitolino nuo mokinių (jų) (...) ir atsiklaupęs ėmė melstis“ (Lk 22,39).
Tai pavyzdys mums, kurie sekame Kristumi. Jis mokė apaštalus ir mus: „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“(Mk 6,6). Tačiau tai nereiškia, kad mes nuolat turime ieškoti ramybės ir slapstytis, kad galėtume ramiai pasimelsti. Mes turime viešai išpažinti Kristaus mokslą, turim prisiminti, kad „kur du ar trys susirinkę, mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18,20), - skelbė Kristus.
Kvietimas poilsiui, susikaupimui vienatvėje, tai priminimas žmogui, kad jis atrastų laiką ir pasišvęstų Dievui, pagarbinti ir jam padėkoti už gautas malones.
Nuo sovietmečio laikų, kai šešias dienas per savaitę ir, tik viena laisva diena buvo sekmadienis, kai žmogus galėjo įvesti tvarką namuose, daugelyje šeimų liko įprotis ir sekmadieniais atlikti ruošos darbus, daugelis vyksta į sodus, kur dirba sunkiausius darbus. Pats Dievas septintą dieną pabaigęs darbą ilsėjosi: „Ir Jis palaimino septintąją dieną ir ją pašventino“(Pr 1,2-3),- skaitome Pradžios knygoje. Toliau skaitome: „Viešpats sutvėręs žmogų, šešias dienas skyrė darbui, bet septintą įsakė švęsti, kad atsigaivintų dvasia ir pailsėtų kūnu“ (Pr 2,3).
Visų tikėjimų tautos turi šventą dieną skirtą maldai ir poilsiui. Būtent, žydai švenčia subatą, krikščionys - sekmadienį, musulmonai – penktadienį. Jei kas buvote Izraelyje, tai teko patirti, kad penktadienį nedirba arabai, šeimomis švenčia prie ežero, parkuose, paprasčiausiai pasipuošę visa šeima eina į pramogų centrus. Maldos valandomis kur bebūtų, viską atidėję į šalį, visi garsiai meldžiasi. Dar įdomiau su žydais. Jie, visa šeima, jau penktadienį išsikrausto į viešbučius, kad šeštadienį net maistu nereikėtų rūpintis.
Pamąstykime apie save. Ar kiekvienas taip galime pašvęsti sekmadienį Viešpačiui? Ar rodote pavyzdį savo šeimoms nariams ir paskatinate juos, ypač jaunimą, bent kartą per savaitę - sekmadienį ateiti į šv. Mišias?
Suprantama tam reikia nemažai kantrybės ir nuolankumo. Čia priekaištai ir pabarimai nepadės. Savo pavyzdžiu jūs turite parodyti, kad gyvenimą lemia ne fizinės, o dvasinės vertybės. Tik jūsų mylinti širdis, rami sąžinė, jūsų giedras veidas, džiaugsminga pakili siela gali patraukti, paakinti, sukelti susidomėjimą: „Kodėl jis nuolat geros nuotaikos, ką randa jis ten bažnyčioje? Kartą galbūt ateis iš smalsumo, kitą kartą susidomėjęs, trečią kartą gal pajus ilgesį Kristui. O toliau Kristaus meilė nebepaleis. Kuo daugiau žmonių išgirs Jėzaus žodžius: „Nekraukite sau turtų ant žemės, kur kandys ir rūdys suėda, ir kur vagys išplėšia ir pavagia. Verčiau kraukite lobius danguje (...) Nes kur tavo lobis, ten bus ir tavo širdis“ (Mt 6,19-21), - tuo lengviau ir geriau gyvensis visiems. Tuomet didesnė tikimybė išnykti pavydui, egoizmui, savimeilei, puikybei ir kitoms ydoms, kurias sukelia besaikis žemiškų gėrybių kaupimas.
Dar vienas svarbus momentas, kurį įžvelgiame šios dienos Evangelijoje, tai Kristaus gailestingumas: „Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens, ir Jis pradėjo mokyti daugelio dalykų“ (Mk 6,34).
Nežiūrint to, kad Jėzus buvo numatęs pabūti ramybėje, Jam pagailo žmonių ir Jis ėmė juos mokyti, kad sustiprintų dvasią. Šiandien labai daug kalbama, rašoma apie apleistus vaikus, daugiavaikes vargstančias šeimas. Vyriausybė, Caritas visi mes raginami ir skubame padėti medžiagiškai. Tačiau niekas nesirūpina dvasiniu nuosmukiu, kuris šiandien yra pasibaisėtinas. Šiai dienai dvasinio skurdo yra kur kas daugiau negu medžiaginio vargo. Pagaliau dvasinis nuosmukis iššaukia ir medžiaginį neturtą, tai akivaizdu, kai matome klestinčią narkomaniją, girtuoklystę, keršto apraiškas, kurios iššaukia turto sunaikinimą.
Šiandien daug ir noriai kalbama apie meilę, tačiau ją stengiamasi atgręžti ne į sielą, bet kūno užgaidas. Todėl mes tikintieji, tikrieji krikščionys, turim ateiti į pagalbą ne tik tiems, kurie materialiai skursta, bet ypač tiems, kurie jaučia dvasinius sunkumus.
Pasistiprinę Kristaus žodžiu, paprašykime Dievo malonės patirti Jo meilę, per kurią galėsime giliau pažinti sielą, rūpintis jos išganymu. Kartu prašykime krikščioniškos meilės ir Kristaus gailestingumo, kad su džiaugsmu galėtume padėti dvasiškai kenčiančiam žmogui.
Šiandien mes pakviesti maldai vienumoje ir ramybei. Tad parneškime šią ramybę į kiekvienus namus, pasidalinkime ja su artimaisiais žmonėmis ir tegul Kristaus meilė neapleidžia nė vieno. Amen.