Keletą sekmadienių iš eilės sekdami Kristumi kartu su apaštalais ir miniomis regėjome Jo daromus antgamtiškus stebuklus, kurie kėlė nuostabą ir susižavėjimą, tačiau neįtikino esant Jėzų tikruoju Dievo Sūnumi.
O mes, ar pagaliau įtikėjome ir pasiryžome sekti Kristumi, ar kartu su žydais dar bandome murmėti: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?!“ Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos?“ (Jn 6,42). Įsivaizduokime gausiai susirinkusios minios murmėjimą, jų pasipiktinimą, išgirdus žodžius: „Aš duona, nužengusi iš dangaus“ (Jn 6,41). Jie murmėjo prieš Jėzų, nes Jame matė vien žmoniškąją kilmę ir nenorėjo įžvelgti dieviškosios prigimties.
Murmančių prieš Kristų ir Bažnyčią visada buvo, yra ir bus. Vieni bijo atsakomybės prieš Dievą, todėl pradeda įtikinėti save ir garsiai skelbti, kad Dievo nėra Nepajėgdami to įrodyti, jie ima nekęsti Dievo, kovoti prieš Jį. Tai rodo netolima praeitis – komunistinės ideologijos kova, kuri tęsiasi ligi šių dienų, tik jos kovos būdai daug rafinuotesni, labiau užslėpti. Noriai ieškoma ir plačiai kalbama apie pastebėtus, tikrus ar tariamus, trūkumus Bažnyčios gyvenime bei jos veikloje. Ir kuo veiklesnė gyvoji Bažnyčia, tuo labiau ji yra puolama. Puolama ir kritikuojama ypač tų, kurie jos veide nori matyti visų pirma žmoniškuosius bruožus, jie pamiršta, kad ji yra viena ir visuotinė, šventa ir apaštalinė, kad jos galva yra pats Kristus.
Visus, kurie kritikuoja Bažnyčią ir net kovoja prieš Dievą, Jėzus įspėja: „Liaukitės tarpusavyje murmėję!“ Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia“ (Jn 6,43-44). Šiais žodžiais Kristus nori pasakyti, kad netiki į Jį tie, kurie yra neverti gauti iš dangiškojo Tėvo tikėjimo malonę. Mes visada turime atsiminti, kad tikėjimas yra Dievo dovana, kurios turim nusipelnyti, nuolat ir nuolat atsinaujindami tikėjime, darbais ir gyvenimu liudydami Kristų.
Ne taip lengva pelnyti kasdieniniame gyvenime žmogaus dėmesį ir jo dovanų. Kartais reikia labai daug nuoširdžiai ir pasiaukojančiai dirbti. O čia kalba eina apie amžinojo gyvenimo dovaną, apie duoną, kuri „yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų“ (Jn 6,50). Jėzus įspėja, kad tik tas, „kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą“ (Jn 6,47). Šiame pasaulyje iš tiesų nelengva įtikėti, kad egzistuoja Mistinis Kūnas, nužengęs iš dangaus, kuris virsta Gyvąja Duona, teikiančia amžinąjį gyvenimą. Ar šventai tikime tuo, artindamiesi priimti Švenčiausiąją Komuniją? Ar su derama pagarba ir meile priimame Kristų į savo širdį ir pasiryžtame tapti šventais ir nesuteptais meilėje, kaip dera Dievo vaikams?
Įsiklausykime į apaštalo Pauliaus raginimą ir pakluskime jam: „Taigi, mano mylimieji, (...) darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami, nes Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti! Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų, kad būtumėte nepeiktini ir nekalti, nesutepti Dievo vaikai sugedusioje ir iškrypusioje kartoje, kur jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje“ (Fil 2,12-15). Amen.