Šios dienos Evangelija užbaigia apie gyvenimo duoną užsimezgusį dialogą tarp Jėzaus ir žydų Kafarnaumo sinagogoje.
Jėzus susirinkusiai miniai kalbėjo: „Aš esu gyvybės duona (...). Aš esu gyvoji duona (...), kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane“ (Jn 648.51.57). Kafarnaumas anuo metu buvo žinomas, didelis miestas. To miesto gyventojai buvo liudininkai daugybės Jėzaus stebuklų, todėl galima tikėtis, kad dauguma susirinkusiųjų buvo įtikėję į Jėzų, dauguma jų supras Jo žodžius.
Ir ką gi mes girdėjome: „Tai išgirdę daugelis mokinių sakė: ‚Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis!‘(...). Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo“ (Jn 6,60.66 ). Taigi, įvyko savotiška „krizė“, ne tik žydai, bet ir daugelis mokinių, būtent tų, kurie buvo prie Jo prisidėję, kurie sekė paskui, klausėsi Jo pamokslų, iš kurių tarpo buvo išrinkti apaštalai, pasipiktino ir pasitraukė.
Kas juos taip papiktino? Greičiausiai tai, ką Jėzus buvo pasakęs apie savo kūną. Jiems atrodė, kad Jis liepia valgyti savo kūną sukapotą į kąsnelius. Tai, kad Jėzaus kūnas yra šventas, kad Jis turi maitinti dvasią, jiems neatėjo į galvą. Jėzus bando švelninti susirinkusiųjų pasipiktinimą, Jis sako: „O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, žengiant ten, kur jis buvo pirmiau?”(Jn 6,63).
Jis dar kartą duoda suprasti apie savo dievišką kilmę, bando paaiškinti, kad „žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas, bet kai kurie iš jūsų netiki“ (Jn 6,63-64). Taip Jėzus nori nukreipti susirinkusių mintis nuo klaidingo dalyko supratimo, nukreipti jas tikėjimo linkme. Jau dialogo pradžioje Jėzus žinojo, ir kas netiki, ir kas jį išduos! (...) (Jn 6,64), todėl dar kartą pabrėžia: „Niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo“ (Jn 6,65).
Apie tai mes kalbėjome keletą sekmadienių atgal. Užsitęsęs dialogas baigiasi turėdamas šviesų atspalvį dėl artimiausiųjų mokinių ištikimybės ir tikėjimo. Jėzus neabejojo apaštalų tikėjimu, tačiau norėdamas tai parodyti kitiems ir, kad jie patys dar labiau sustiprėtų savo tikėjime bei viešai tai išpažintų, paklausė dvylikos: „Gal ir jūs norite pasitraukti !?“ (Jn 6,67).
Kaip ir visada uoliausias Petras visų vardu skuba duoti atsakymą: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis“ (Jn 6,68-69). Taigi, apaštalai viešai išpažįsta Jėzų kaip tobulai „pašventintą“, nes Jame – Sūnuje – glūdi Dievo buvimo pilnatvė, todėl Jis yra „Dievo Šventasis!”
Mielieji, kokie gilūs ir pamokantys apaštalo Petro žodžiai: „Viešpatie, pas ką mes eisime?“ Žmogaus gyvenime būna akimirkų, kai atrodo visi tave pamiršo, jautiesi vienišas ir apleistas, niekam nereikalingas ir tuomet visiškoje neviltyje sušunki: „Viešpatie, pas ką man eiti? Kur man kreiptis?“ Ir tuomet į Jėzų įtikėjęs žmogus nesąmoningai atsiverčia Šventąjį Raštą, jis trokšta išgirsti Viešpaties žodį, kuris nuramintų, paguostų, patartų.
Vienas jaunas vyriškis prieš keletą metų buvo praradęs mylimąją merginą - ji žuvo avarijoje, vėliau prarado geriausius draugus - jie taip pat žuvo. Iš nevilties jis klaidžiojo miesto gatvėmis. Jaunuolis buvo silpno tikėjimo, kaip ir visi sovietmečio jauni žmonės. Visos maldos, kurias buvo mama išmokiusi vaikystėje prieš Pirmąją Komuniją, buvo išblėsusios, tad melstis nemokėjo, bet lūpos nesąmoningai kartojo: „Viešpatie, ką man daryti? Kur man eiti?“ Nežinia kiek klaidžiojęs, atsidūrė aikštėje prie Vilniaus katedros. Užėjo. Nejučia suklupo prieš tabernakulį, kartodamas tuos pačius žodžius: „Viešpatie, ką man daryti? Kur man eiti?“ Ir giliai širdyje nuaidėjo: „Ateik pas mane!“ Šiandien tas jaunuolis yra uolus kunigas, ištikimas Kristaus žodžio skelbėjas.
Mylimieji, Jėzus paliko mums neįkainuojamą dovaną – save kaip Eucharistijos duoną, kurią priimdami Šv. Komunijos pavidalu, turime viltį būti perkeisti į Tą, kuris dosniai save išdalija. Jėzus yra vienintelė mūsų viltis gyventi skaistų, meilės ir laisvės pilną gyvenimą šioje žemėje, kad vėliau amžinybėje susivieniję su Juo galėtume džiaugtis amžinąja laime. Amen.