Šiandien Evangelija paliečia keletą esminių, dažnai pasitaikančių atvejų krikščionio gyvenime. Evangelijos pradžioje skaitome: „Pas Jėzų susirenka fariziejų ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės“ (Mk 7,1). Peršasi mintis, kad žydų vadai yra girdėję apie Jėzaus stebuklus, pamokslus, apie minias sekančias Jį, todėl atvyko patys pasižiūrėti ir aišku, ne gero ieškodami, o žiūrėdami prie ko prisikabinti. Juos gąsdino ir neramino toks Jėzaus, paprasto dailidės sūnaus populiarumas. Ir štai, jie iš karto randa dingstį priekaištauti, nes „jie pamato kai kuriuos jo mokinius, valgančius suterštomis rankomis“ (Mt 7,2). Mat kai kurie apsiplovimai buvo įsakyti pagal Mozės įstatymą, tačiau žydų vadai ir fariziejai ėmė smulkmeniškai reikalauti labai rūpestingai su ypatingomis ceremonijomis plauti rankas prieš kiekvieną valgį, sugrįžus iš turgaus daryti apsiplovimus ir t.t.
Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai Jėzaus klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių papročio ir valgo suterštomis rankomis?“ (Mk 7,5).  Į tai kaip girdėjome Jėzus išvadindamas juos veidmainiais, atsako pranašo Izaijo žodžiais, kuris pabrėžė tai, jog žydai šlovina Dievą lūpomis, tačiau jų širdis toli nuo Dievo. Ir Jėzus pridūrė: „Puikiai jūs apeinate Dievo įsakymą, norėdami išsaugoti savo papročius“ (Mk 7,9 ). Toliau Jėzus priekaištauja fariziejams, kad jie daugiau rūpinasi išoriniais dalykais, savo pramanytų įsakymų vykdymu ir niekais paverčia, iškreipia tikrąjį Dievo įsakymą – mylėti žmogų, o ne varginti ir krauti jam papildomą naštą.
Paanalizuokime savo elgesį ir pamąstykime: „Ar kartais ir aš nesu kaip tie fariziejai, tik išore garbinantis Dievą? Ar mano malda visada nuoširdi, išplaukianti iš širdies? Ar tik išoriškai atrodau pamaldus, o mano širdyje bręsta keršto planas tam, kuris įžeidė mane, galbūt pavydo jausmas neleidžia susikaupti ir mano mintys toli gražu ne maldai skirtos?“
Mielieji, Kristus mus moko: „Eidami melstis atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje atleistų jūsų nusižengimus“ (Mk 11,25). Vadinasi, maldos žodžiai tik tuomet pasieks tikslą, jei ateisite švęsti Eucharistijos tyra širdimi, švaria sąžine, kai jūsų netemdys priekaištai ir nusiskundimai artimais, kai jūsų dėmesio neblaškys greta sėdinčio netinkama apranga, ar nemokėjimas dalyvauti šv. Mišių aukoje. Kiekvienas atsakome už save, tik Dievas gali nuteisti, nes Jis tik vienas mato ir žino, kas dedasi žmogaus viduje. Galbūt to, kuris nežino, kada atsiklaupti, ar kada atsistoti malda nuoširdesnė, išplaukianti iš širdies gelmių. Iš Evangelijos pabaigos „ir vėl sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Pasiklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko kas, iš lauko įėjęs į žmogų galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina“ (Mk 7,14-15), aišku kad žmonės vykstant diskusijai tarp Jėzaus ir fariziejų buvo pasitraukę atokiau. Ir štai Jėzus vėl prabyla į visus, akcentuodamas tai, kad kas įeina iš lauko, nepatenka į žmogaus širdį, „bet į vidurius ir išeina laukan“ (taip jis paskelbia visus valgius esant švarius)“ (Mk 7,19).
Tik „iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai“ (Mt 7,21) visokios negerovės, žemiškos žmogaus ydos, kurios „suteršia žmogų“ (Mk 7,23).
Mielieji, kiekvienas pamąstykime, ar gyvuoja mumyse tikrasis noras sekti Kristumi, ar mūsų širdyse liepsnoja tikroji Jo meilė, kviečianti būti teisingais, dorais ir sąžiningais? Dievas laimina, kai nuoširdžiai meldžiamės ir turime tikro tikėjimo, garbiname Jį ne tik lūpomis, bet, svarbiausia, širdimi, darbais. Mes dažnai dūsaujame, dejuojame, kaip sunku šiandien Lietuvoje, kiek daug neteisybės, niekšybių, neapykantos bei žiaurumo. Bet ar susimąstome, kiek konkrečiai aš prisidedu prie to, kad įsiviešpatautų ramybė, meilė. Mūsų tikėjimas uždeda mums atsakomybę ir už tuos, kurie šalia mūsų. Mes turime rūpintis ne vien tik savo išganymu, bet ir tų, kurie yra šalia. Tik aukodamiesi ir iš meilės Dievui tarnaudami kitiems galime turėti viltį amžinajam gyvenimui su Kristumi Jo dangiškojo Tėvo karalystėje. Amen.