Kartą susirinkę draugai intelektualai svarstė, kaip jie kalbėtų, jei tarpe jų atsirastų žymus žmogus iš senovės laikų. Netikėtai vienas iš jų tarė: „Tarkime, į šį kambarį įeitų Kristus, kaip mes jį sutiktume?“ Visi staiga nurimo, susimąstė pagaliau vienas tarė: „Manau mes visi atsiklauptume, džiaugsmingai pagarbintume ir priimtume kaip didį svečią. Juk Kristus yra Dievas. Tuo tarpu kitos istorinės asmenybės buvo paprasčiausiai tik žmonės“. Taip paprastai jaunuolis išpažino savo tikėjimą. Kristaus ištartas klausimas: „Kuo žmonės laiko mane?“ ,- amžinas klausimas, iškylantis iki šių dienų. Mokinių atsakymas: „Vieni - Jonu Krikštytoju, kiti - Eliju, treti - dar kuriuo iš pranašų“ (Mk 8,28) parodo, kad žydų tauta išpažįsta Jėzų kaip Dievo siųstąjį, tačiau nenori pripažinti, kad Jis pats yra Dievas. Ir šiandien mielai Jėzų priima kaip žmogų, kalba kaip apie asmenybę, apdovanotą ypatingomis galiomis, tačiau nenorima pripažinti Jo dievystės. Po mokinių atsakymo, Kristus vėl klausia: „O jūs kuo mane laikote?“ (Mk 8,29). Ir štai pirmą kartą išgirstame iš uoliausio mokinio Petro pripažinimą: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt 16,16). Morkaus Evangelijoje dialogas, kaip ir visi įvykiai, aprašytas trumpai, lakoniškai. Tuo tarpu Mato Evangelijoje Kristus po Petro išpažinimo tarė: „Palaimintas Tu, Simonai (...), nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Tu esi Petras - uola, ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią“ (Mt 16,17-18). Ir čia pat Kristus „griežtai įsakė niekam apie jį neskelbti“(Mk 8,30). Jis žinojo, kad žydų vadai nusiteikę prieš Jį, rezga planus pražudyti, o tam dar nebuvo atėjęs laikas. Jis norėjo, kad mokiniai galutinai įtikėtų, įgytų drąsos ir ateityje liudytų esant Jį Dievo Sūnumi. Jėzaus klausimai mokiniams, tai toli gražu ne iš smalsumo, ne iš noro sužinoti mokinių nuomonę. Jis, būdamas Dievas, permatė mokinių širdį, skaitė jų mintis. Jėzus tiesiog norėjo paskatinti mokinius susimąstyti, savęs klausti: „Ar tikiu, kad Jis, Jėzus, yra Mesijas? Ar galiu Juo pasitikėti, patikėti Jam savo gyvenimą?“ Toliau Kristus pradeda kalbėti apie kančią, išdavystę, tautos vadų paniekinimą, mirtį ir prisikėlimą. Šitai išgąsdino apaštalus ir vėl drąsiausias iš jų Petras „pasivadinęs jį į šalį, ėmė jį drausti“ (Mk 8,32). Ir ką išgirstame iš Kristaus lūpų? Ką tik paskirtas būsimos Bažnyčios pirmuoju popiežiumi, dabar griežtai subaramas: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!” (Mk 8,33). Tai visiems mums gera pamoka ir įspėjimas, kad už nepaklusnumą, nepasitikėjimą savo Viešpačiu, galim išgirsti griežtą: „Eik šalin, šėtone!”
Petras nesuprato Kristaus, nes būdamas paprastas žvejys vargu ar skaitė Izaijo pranašystę apie Mesiją: „Viešpats uždėjo jam visų mūsų neteisybę, Jis buvo paaukotas, nes pats norėjo“ (Iz 53,6-7). Net Rašto aiškintojai, kurie buvo gerai išstudijavę raštus, neatpažino Kristuje esant Mesiją. Visi jie įsivaizdavo Mesiją esant aukštos kilmės žmogų, karališkos prigimties.
Tiesa, jie mato Kristų turint antgamtinių sugebėjimų: stebuklingai gydo, net prikelia iš numirusių (ko nedarė nei vienas iš pranašų), daugindamas duoną pamaitina minias. Tai kelia nuostabą, minių susižavėjimą, tačiau pripažinti Dievo Sūnumi dailidės sūnų, taip varganai atėjusį į pasaulį, neleido jų išdidumas ir puikybė.
Petras, išpažinęs Kristų Mesijumi, negalėjo Jį įsivaizduoti kaip kankinį. Tam jo protas ir sąmonė dar nebuvo pasiruošę.
O mes? Ar vis dar esame nenuovokūs ir Kristaus žodžiai: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mk 8,34) kelia baimę. Išgirdome ir mąstome: „Tai ne man. Gal kas nors ir gali gyventi išsižadėjęs savęs, tarnauti kitiems, o aš negaliu, nesugebu. Gyvensiu kaip noriu, kai turėsiu laiko ateisiu į bažnyčią, ištikus bėdai, prisėlinus mirčiai, galbūt atliksiu atgailą ir gailestingasis Dievas atleis“. Tačiau šiandien Kristus aiškiai pasakė, kad tikrasis mokinys turi kentėti, aukotis, nešti kryžių, antraip nėra prisikėlimo, nėra išganymo.
Istorija liudija, kad Petras suprato Kristų ir įtikėjo, kad „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ (Mk 8,35).
Jis buvo ištikimas Kristaus sekėjas, drąsiai liudijo Jį ir Jo Evangeliją ir mirė kaip kankinys. Tokie pat buvo pirmieji kankiniai šv. Steponas, šv. Jokūbas, šv. Paulius ir daugelis vėlesnių laikų Kristaus išpažinėjų.
Šios dienos Evangelija verčia kiekvieną susimąstyti ir paklausti savęs: „Kas Tu esi, Viešpatie, man?“ Ar tik greitoji pagalba, kurios šaukiuosi, kai skausmas širdį suspaudžia, kai jaučiuosi vienišas ir visų apleistas, kai nevilty blaškaus prie mylimo draugo mirties patalo?
Prašykime Dievo, kad leistų mums kaip apaštalui Petrui įtikėti į Kristų, kaip į Jo Sūnų ir skelbti Jį, kaip šventasis Paulius sakė: „Tiesa apie Kristų vieniems yra papiktinimas, kitiems - kvailystė, bet pašauktiesiems (...) mes skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis“ (1Kor 13,24). Įtikėję ir išpažinę Dievo Sūnų, kantriai neškime savo gyvenimo kryžių, kuris yra daug lengvesnis nei Jis nešė už mus visus. Amen.