Brangūs broliai ir seserys Kristuje, jau vakar švęsdami Visų Šventųjų iškilmę mąstėme apie gyvenimą ir mirtį. Jau vakare minėdami šventuosius meldėmės už mirusius, skaistykloje kenčiančius, nes tik malda gali jiems padėti išvysti Dievo veidą. Jau vakar išpuošėme artimųjų kapus gėlėmis, uždegėme žvakutes. Žvelgdami į jų liepsneles ne vienas susimąstėme, koks trapus ir laikinas šis žemiškas gyvenimas.

Galbūt kas nors prisiminė apaštalo Pauliaus žodžius: „Nė vienas negyvename sau, nė vienas sau nemirštame, (...) ar gyvename , ar mirštame, - mes esame Viešpaties“ (Rom 14,7). Visiems mums paguodos teikia Jėzaus žodžiai: „Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu“ (Jn 6,37). Tačiau tam, kad Jėzus neatstumtų, kad kiekvienas per Jį „turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 6,40) turi vykdyti Tėvo valią, - regėti Jo Sūnų ir tikėti Jį.

Norėčiau perskaityti ištrauką iš žymaus lietuvių tautos veikėjo, teologo, rašytojo Stasio Ylos prisiminimų apie Štuthofo (Stutthof) koncentracijos lagerį. Jis aprašo legendą apie dievų mišką, kuriame buvo lageris. Velnių vaikai sugalvojo šiame nuostabiai gražiame miške pastatyti mirusiųjų miestą. Sugaudę iš apylinkių žmones, pavertė juos vergais ir liepė kirsti Dievų mišką. Vergai buvo laikomi badu, jų kūnai buvo plakami rykštėmis, tvojami lazdomis ir kumščiais, o jų dvasia buvo apkurtinta riksmu ir keiksmais. Bet vergai turėjo juoktis ir dainuoti , ir jie tai darė pro ašaras. Turėję priimti smūgius ir jie nesipriešinę, nepykę ir nekerštavę. Dievas buvęs išvytas iš šio „miesto“, ir niekas negalėjęs Jo minėti. Tačiau vergai tylomis Jo šaukėsi... Tūkstančiai, čia negimę, mirė nuo nuodingų švirkštų, nuo dujų, nuo šūvių. Iškilmingiausia mirtis buvo kartuvėse....Mirti čia niekas nenorėjęs, tačiau ir nebijojęs, nes atrodę geriau mirti nei gyventi. (S. Yla „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“).

Ši legenda nedaug skyrėsi nuo tikrovės , kurią išgyveno kaliniai bet kuriame fašistinio arba komunistinio režimo lageryje. Tačiau kaliniai tylomis šaukėsi Dievo, giedojo giesmes, kalbėjo maldas ir tai padėjo išlikti žmonėms, turinčiais viltį sugrįžti į Tėvynę. Antroje Makabiejų knygoje skaitome: „Izraelio vadas Judas surengė rinkliavą (...). Tuos pinigus pasiuntė Jeruzalėn, kad ten atnašautų auką už žuvusių nuodėmes“ ( Mak 12,43). „Jis pasielgė kilniai ir labai gerai, kadangi galvojo apie prisikėlimą. Jeigu nebūtų tikėjęs, (...) būtų buvę nereikalinga ir tuščia melstis už mirusius. Be to, jis turėjo mintyje puikų atlyginimą parengtą tiems, kurie miršta maldingai“ (Mak 12,45).

Evangelijoje pagal Joną Jėzus kalba minioms: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusiu tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą“ (Jn 5,24). Toliau Jėzus aiškina apie gyvybę, kurią dangiškasis Tėvas jam davė ir apie Jam suteiktą galią teisti. Jėzus liepia nesistebėti, kad „ateis valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo balsą, kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jn 5,28-29).

Taigi, Šv. Raštas primena mums, kad ne visų vienodas likimas po mirties. Vieni miršta Dievo malonėje, jie nukeliauja į Dangaus karalystę, kur jų laukia amžinasi džiaugsmas su Dievu. Kiti, kurie į amžinybę iškeliauja su mirtina nuodėme, nusigręžę nuo Dievo ir paniekinę Jo valią, patenka į amžinos kančios karalystę, kur „verksmas ir dantų griežimas“ (Mt 24,51). Ta vieta vadinama pragaru. Tarp jo ir Dangaus karalystės tilto nėra.

Prisiminkime palyginimą apie turtuolį, prie kurio vartų išmaldos prašė vargšas Lozorius. Kai abu mirė, Lozorius nukeliavo į dangų, o turtuolis – į pragaro ugnį. Į turtuolio prašymą: „Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad suvilgęs vandenyje galą piršto atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šioje liepsnoje“ (Lk 16,24), Abraomas atsakė: „Tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus“ (Lk 16,26).

Tačiau yra žmonių, kuriems kaltės atleistos, bet bausmė dar ne pilnai atlikta. Būdamas gailestingas Dievas sukūrė jiems skaistyklą. Štai kodėl mes nuolat turime melstis ne tik už savo artimųjų sielas, bet ir už tas, kurių niekas neprisimena, kurie kenčia skaistykloje. Melskimės už juos ir prašykime jiems Dievo gailestingumo, o mums nuoširdaus tikėjimo bei meilės Jėzui, kuris yra mūsų Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Amen.