Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiandien pirmuoju advento sekmadieniu pradedame naujuosius liturginius metus. Advento laikas skirtas apmąstymui, maldai, pasiruošimui paminėti Kristaus pirmąjį atėjimą – gimimą Betliejuje. Tuo pačiu Šv. Raštas kviečia nuolat būti pasiruošusiems sutikti antrąjį Kristaus atėjimą.

Evangelistas Lukas kviečia: „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų girtybės ir kasdieninių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai (...), todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje“ (Lk 21,34.36). „Lengva pasakyti saugokitės ir budėkite, kai esi silpnas žmogus, tik menkutė žemės dulkelė“, - greičiausiai ne vienam šmėstelėjo tokia mintis.

Galbūt ne vienas jūsų nuoširdžiai bandėte atsikratyti kai kurių blogų įpročių, ydų, tačiau vis nepavyksta. Iš tiesų, nėra lengva. Ankstesnis gyvenimo būdas nenori užleisti savo pozicijų, todėl žmogus dažnai kenčia, išgyvena, jaučiasi nelaimingas, dažnai jį apima neviltis, netgi kyla noras nusižudyti. Tačiau, kad ir kaip jaučiatės, nepraraskite vilties, būkite atkaklūs, kol jausitės silpni, bejėgiai, gyvenimo išbandymai jus klupdys ant kelių, stums į bedugnę. Jei būsite tvirti ir ryžtingi, tai tie patys sunkumai suteiks jums dar daugiau jėgų, sustiprins jūsų valią ir padės kovoje už gėrį. Suprantama vien savo jėgomis beveik neįmanoma pasiekti trokštamą tikslą, todėl pasikliaukite Dievu, nuolat kreipkitės į Jį pagalbos ir Švč. M. Marijos užtarimo.

Besiruošdamas šiam sekmadieniui, ieškojau minčių Šv. Rašte, skaičiau teologines knygas, žurnalus. Žvilgsnį patraukė žurnale „Mylėkite vienas kitą“ vieno straipsnio pavadinimas „Dvasinė mirtis“.

Rašė jaunas žmogus pasivadinęs Nikodemu. Jo liudijimas neaprastai sukrėtė, sujaudino, ypač straipsnio anotacija: „Turėjau priimti svarbų sprendimą – arba pakeisti savo gyvenimą, arba nusižudyti! Iki to priėjau, nes buvau įklimpęs į nuo dėmių liūną, iš kurio nenorėjau išbristi“‘. Jaunuolis dalijasi mintimis, kaip pateko į šėtono pinkles. Jis rašo, kad šeima, nors joje nebuvo jokios prievartos, alkoholio, yra katalikiška, tačiau jis neprisimena, kada kartu su šeima būtų meldęsi ar skaitę Šv. Raštą. Todėl tikėjimas išblėso, šeimoje dingo tikrosios meilės atmosfera. Šėtonas užvaldė mūsų šeimą, naudodamasis mūsų dvasiniu tingumu“, - rašo jaunuolis, - „vis dažniau ginčydavomės, galų gale visi tarpusavyje susipykome. Tėvai išsiskyrė“. Toliau jis rašo: „Patyriau nervinį sukrėtimą. Šiuo sunkiu gyvenimo metu kreipiausi nuolat į Jėzų Kristų pagalbos. Verkiau ir melsdavausi Dievui, - pirmą kartą rimtai meldžiausi, kalbėjau Rožinį. Po šios maldos supratau vieną dalyką: turiu melstis kiekvieną dieną, nepaisydamas nesėkmių toliau mokytis ir pakeisti savo gyvenimą“. Tačiau šėtonas kaip žinia lengvai nepasiduoda. Kovoje su juo jaunuolis jau buvo bepralaimįs: nustojo klausytis sąžinės balso, nustojo melstis, ilgą laiką nepriėmė Šv. Komunijos. Taip priėjo prie išvados, kad gyvenimas beprasmis, ir ėmė kilti minčių apie savižudybę. Kai tam ryžosi, parašė laišką ir ėmė ieškoti nuošalios vietos. Pakeliui mintyse kartojo: „Dieve, arba padėk man kaip nors pasikeisti, arba aš nusižudysiu“. „Iš nevilties pradėjau melstis: su ašaromis akyse kalbėjau Rožinį, prašiau M. Marijos pagalbos“, - liudija Nikodemas, - „Vėl pasijutau kaip tą dieną, kai pirmą kartą sukalbėjau Rožinį.“ Taip besimeldžiant, jis prisiminė Jėzų, kuris iš meilės visiems žmonėms atidavė savo gyvybę, nugalėjo visas žmonių nuodėmes ir silpnybes. Jaunuolis įsitikinęs, kad tai Jėzus, užtariant Dievo Motinai, išgelbėjo jį nuo savižudybės. Kova dar vis tęsiasi „Nors ir dabar pasitaiko, kad nusidedu,“ – rašo Nikodemas, - „tačiau Dievo meilė stipresnė.“ Jaunuolis kviečia kiekvieną stengtis būti su Dievu, nes Dievas neverčia gerbdamas mūsų pasirinkimą, kad būtume su Dievu. Turime atsisakyti nuodėmių ir nuolat Jam sakyti: „Viešpatie Jėzau, aš noriu visada visavertiškai gyventi su Tavimi!“ Štai toks sukrečiantis, kartu nuoširdus, gražus, pamokantis jauno žmogaus liudijimas.

Prasideda Adventas, pats tinkamiausias metas susimąstyti apie savo gyvenimą ir gyvenimą tų, kurie yra šalia mūsų, ypač jaunimo. Ne prievarta, ne pamokslavimai, o mūsų džiaugsmingas gyvenimas su Jėzumi Kristumi, mūsų meilė ir nuoširdumas gali tapti pavyzdžiu ieškantiems kelių pas Viešpatį Dievą. Tik malda, atviras nuoširdus pokalbis su Dievu gali padėti kovoje su piktąja dvasia, kuri vis gundo ir neleidžia atsikratyti senojo nuodėmingojo gyvenimo. Net šv. apaštalas Paulius guodėsi: „Mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“ (Rom 7,18-19). „Bet ačiū Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“ (Rom 7,25), būsiu išvaduotas, - tvirtina apaštalas Paulius. Tik atkakli, nuoširdi malda, netgi labai paprasta ir trumpa, panaši į atsidūsėjimą: „Pasigailėk manęs, Viešpatie!“ arba „Viešpatie, padėk man!“ gali padaryti stebuklą. Taip meldėsi kanaanietė, prašydama Jėzaus pagalbos ir sulaukė atsako: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“ (Mt 15,28).

Baigsiu minėto jaunuolio kvietimu: „Noriu kiekvienam iš jūsų pasakyti: ‚Jėzus laukia susitikimo su jumis Atgailos sakramente, kad galėtų išgydyti kiekvieną sielą ir joje pasilikti. Ypač Tavo sielą!‘“ Amen.