Brangūs broliai ir seserys Kristuje, sparčiais žingsniais einame pasitikti ateinančiojo, jau trečiąjį tūkstantmetį laukiamojo Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, Teisiojo ir Gailestingojo Išganytojo, Pasaulio Gelbėtojo.

Adventinį laikotarpį Bažnyčia kviečia ne tik ruoštis švęsti Jėzaus, Dievo Sūnaus gimtadienį, bet svarbiausia mąstyti apie antrąjį Jo atėjimą. Šv. Rašto skaitiniai gražina mus į tą laiką, kai Senojo Testamento pranašai skelbė apie Mesijo atėjimą.

Advento metu svarbiausioji figūra yra paskutinysis Senojo Testamento pranašas, kurio pranašystei buvo lemta išsipildyti. Jonas Krikštytojas - tai pranašas nutiesęs tiltą tarp Senojo ir Naujojo Testamentų. Evangelistas Lukas girdėtoje ištraukoje pirmiausia išvardija to meto galinguosius valdovus, tai Tiberijus, Pilotas, Erodas, Pilotas, Lisanijas, vyriausieji kunigai Anas ir Kajafas.

Taip jie parodo, kad įvykis yra tikras, realus, žydų istorijoje turintis savo vietą. Ir štai iš dykumos pasigirdo balsas. Balsas sklido ne iš didikų lūpų, ne iš ištaigingų rūmų, bet iš dykumos. „Viešpaties Žodis pasigirdo Zacharijaus sūnui Jonui dykumoje“ (Lk 3,2), - skaitome Evangelijoje. Toliau evangelistas rašo: „Jis apėjo visą Pajordanę, skelbdamas atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti“ (Lk 3,3). Ir evangelistas Lukas primena pranašo Izaijo žodžius: „Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“ (Lk 3,4). Taigi, Dievas neatsiuntė angelų pulkų, kurie skelbtų Jo Sūnaus atėjimą, bet atsiuntė tą, kuris iš Dievo malonės stebuklingu būdu gimė senyvo kunigo Zacharijaus šeimoje, gyveno kaip atsiskyrėlis dykumoje, „vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jo maistas buvo skėriai ir lauko medus“ (Mt 3,4), - skaitome Evangelijoje pagal Matą.

Jis skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti ir žmonės ėjo pas jį. „Jie išpažino nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje“ (Mt 3,6). Todėl šis žmogus buvo pramintas Jonu Krikštytoju. Jėzus, pradėjęs aktyvią veiklą, Evangelijoje pagal Morkų pirmiausia skelbė: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1,14-15). Kitaip tariant išsipildė tai, apie ką skelbė pranašai ir paskutinysis pranašas Jonas Krikštytojas. Taigi, Jėzus ragina atgailauti, tikėti ir priimti Jį, nes Jame išsipildė visa tai, apie ką skelbia pranašai.

Šiame laikotarpyje mes taip pat kviečiami atverti kelią į savo širdis Jėzui, ateinančiam karalių Karaliui. Geriausiai visas kliūtis pašalina atgaila, sakramentinė išpažintis. Atgailauti, tai pirmiausia pripažinti savo nuodėmę, prašyti Jėzaus atleidimo, tikėti Jo gailestingumu ir nuolankiai priimti Jo meilę. Dažnai žmogus nejaučia, net negali suvokti, ką reiškia būti nusidėjėliu.

Bijodami atlikti išpažintį, ramina save, sakydami: „Aš nesijaučiu nusidėjęs, darąs nuodėmes. Kam trukdyti kunigą dėl menkniekių?“ Tai labai klaidingas mąstymas. Mielieji, ar galite įsivaizduoti pasaulį be nuodėmės? Apaštalas Paulius laiške romiečiams trečiajame skyriuje rašo, kad visi žmonės nusidėjėliai „visi yra nuodėmės pavergti“ (Rom 3,9). Kiekvienas širdyje pripažinkime, kad mažų mažiausiai murmėjome, skundėmės, nerimavome. Užuot pasidalinę kaupėme, užuot padėję, nusigręžėme. O kiek kartų užgavome tuos, kuriuos mylime, ginčijomės su tais, kurie yra mums brangūs? Ir taip galime vardinti be galo daug smulkmenų, kurios yra nuodėmės pasekmė, kuri žeidžia ne tik artimą, bet svarbiausia Dievą. Jei sunku pripažinti nusidėjus, žvelkite į Jėzų, Nukryžiuotąjį, kuris atidavė savo gyvybę už tave, mane ir visus nusidėjėlius.

Padėkokime Jam, ką Jis padarė, dėl žmonijos išgelbėjimo savo kančia, mirtimi ant kryžiaus ir prisikėlimu. Tuomet sąžiningai pripažinkite, kad esate nusidėjėlis ir įvardinkite savo nuodėmes. Jei tai sunku padaryti, melskitės 139 psalmės žodžiais: „Ištirk mane, Dieve, pažink mano širdį, išmėgink ir žinok, ką galvoju“ (Ps 39,23). Tada atlikite nuoširdžią atgailą, prašydami Jėzaus perkeisti jūsų širdį, jūsų gyvenimą, padėti atsigręžti į Jį ir pasiryžti nebenusidėti.

Mielieji, mes negalime šito daryti lengvabūdiškai, atmestinai ir neatsakingai. Visada prisiminkime, kokią milžinišką kainą Dievas sumokėjo už mūsų išganymą. Noriu priminti, kad popiežius Pranciškus šiuos liturginius metus paskelbė Gailestingumo metais. Jis kviečia ne tik pažinti Dievo gailestingumą, kuris yra beribis, švelnus ir didingas, bet ir patiems rodyti gailestingumą šalai esantiems, ypač stokojantiems dvasinės ramybės, Dievo meilės pažinimo, kurių širdys kupinos abejonių ir nepasitikėjimo.

Šiandien Šv. Rašto liturgija kviečia atsiversti. Tad prašykime Dievo atsivertimo malonės sau ir artimui. Prašykime, kad Jis kiekvieno mūsų širdį perkeistų, padarytų panašią į savo gailestingąją širdį. Amen.