Mieli broliai ir seserys Kristuje, įpusėjus Adventui, Šv. Rašto liturgijos skaitiniai prasideda kviesdami į džiaugsmą, džiugiai dėkoti ir šlovinti Dievą. Izaijas kviečia: „Dėkokite Viešpačiui! Šaukitės jo vardo! (...) Šlovinkite Viešpatį: nuostabių darbų jis padarė; tegul visa žemė tai žino“ (Iz 12,4-5). Tuo tarpu, jei apsidairysite aplinkui ir atidžiai pažvelgsite į savo širdį, tai pripažinkite, kad dažniausiai mes, krikščionys, esame linkę matyti tamsiąją gyvenimo pusę, mąstyti apie tai, ką teko iškentėti, o ne apie tai, ką Dievas dėl mūsų padarė.

Daugelis krikščionių linkę kalbėti apie nepaprastus kentėjimus, persekiojimus, apie savo nuodėmingumą, bet labai mažai apie Dievo malonės dovanas ir jiems suteiktą pagalbą. Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius laiške filipiečiams rašo: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: Džiaukitės“(Fil 4,4). Šį laišką jau būdamas senyvas, sukumpęs, ligos palaužtas apaštalas Paulius rašė kalėjime, niūrioje kameroje, sukaustytas grandinėmis, saugomas romėnų kareivių. Šis laiškas iki šių dienų laikomas džiaugsmo traktatu. Ar tai nekelia nuostabą ir nesužadina norą sekti apaštalu, pamiršti žemiškus vargus ir kelti širdį aukštyn bei šlovinti Dievą? Apie džiaugsmą ir linksmybę pirmajame skaitinyje kalba pranašas Sofonijas. Jis ramina Izraelio tautą, kartu ir mus, sakydamas, jog Viešpats „išgelbėjimą nešąs galiūnas“ (Sof 3,17) visada yra šalia, Jis priverčia „tavo priešus atsitraukti“ (Sof 3,15), ‚atnaujina tau savąją meilę, džiaugiasi tavimi ir krykštauja“ (Sof 3,17). Kas tas priešas, kurį Viešpats išvarė? – Tai šėtonas prarado savo valdžią, tai jį Dievo Sūnus Jėzus išvarė iš mūsų gyvenimo. Joks priešas lengvai nepasitraukia. Taip ir šėtonas visokiais būdais stengiasi užvaldyti mūsų mintis, skatina nusidėti. Tai jis stumia mus į neviltį, liūdesį.

Štai kodėl taip dažnai esame susiraukę, nepatenkinti, nelinkę džiaugtis bei šypsotis. „Tai ką gi mums daryti?“ - išgirdome Luko Evangelijoje minios klausimą, kai Jonas Krikštytojas liepė duoti „tikrų atsivertimo vaisių“(Lk 3,8). Kaip girdėjome Jonas Krikštytojas nereikalauja kažin kokių ypatingų, neįprastų, didelių darbų. Jis kviečia tik ištikimai laikytis savo pareigų. Minią ragina gailestingumo ir meilės darbams. Be to, nesitenkinti paprasta labdara, o atsisakyti to, kas nebūtinai reikalinga ir tuo pasidalyti su stokojančiais. Muitininkams neliepia mesti darbą, bet kviečia jį atlikti sąžiningai, neimti didesnio muito, nei buvo nustatyta. Kareiviams liepia atsisakyti smurto, savivalės siekiant išgauti pinigų. Matydamas, kad minia pradėjo spėlioti „ar čia kartais ne Mesijas, Jonas jiems kalbėjo: „Aš , tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis (...). Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Lk 3,15-16). Taigi, ateinantis Mesijas pripildys sielas Šventosios Dvasios, rankoje Jis turės vėtyklę: „Jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“ (Lk 3,17), - girdėjome Evangelijoje. Šioje vietoje galima apie daug ką mąstyti.

Galbūt čia turima omenyje, kad Mesijas atskirs netikinčius nuo tikinčiųjų, žydus nuo pagonių, paklusniuosius nuo nepaklusniųjų, nusidėjėlius nuo teisiųjų? Tačiau, norint susieti su šiuo sekmadieniu, vadinamu džiaugsmo, norisi manyti, kad Jėzus išvalys kiekvieno mūsų aruodą, išvys iš ten piktąjį, išlaisins nuo nuodėmių mūsų sielas, kad taptume laisvi ir galėtume džiaugsmingai šlovinti Dievą. Pranašas Sofonijas pirmajame skaitinyje sako: „Jis noriai džiaugsis tavimi, atnaujins tave mylėdamas ir džiūgaus dėl tavęs“ (Sof 3,17).

Kitaip tariant, Dievas visada džiaugiasi mumis, mūsų pergalėmis prieš blogį, padeda atsikelti suklupus, suteikia drąsos kovoje už gėrį. Antrajam skaitinyje apaštalas Paulius pataria: „Niekuo nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui“ (Fil 4,6). Taigi, jokio susirūpinimo dėl savo žemiškųjų reikalų, bet daug bendravimo su Dievu. Patirdamas skurdą, skausmą, šmeižtą, neteisybę skubėk pas Dievą, o ne pas žmogų – astrologą, būrėją, ekstrasensą. Eik pas mūsų Viešpatį, Jėzų Kristų, su malda, šlovindamas ir dėkodamas Jam už viską, ką Jis dėl mūsų padarė.

Melskis nuoširdžiai, neabejodamas, bet būdamas kupinas džiaugsmo ir dėkingumo. Viešpats žiūri į širdį ir , jei ateini pas Jį iš pareigos, tradicijos ar prievartos, o ne dėl to, kad Jį myli ir Juo pasitiki, tai Jis atmes tavo maldas ir aukas. Jėzus yra Meilės karalystės Viešpats ir nori, kad Jo mokiniai būtų džiugūs ir laimingi, geranoriški ir gailestingi, iš širdies tarnaujantys Dievui ir žmonėms. Atsiminkite, kad krikščionio stiprybės ramstis yra džiaugsmas, nes džiaugsmas Viešpatyje yra jo jėga. Kiekvienas paklauskite šiandien savęs: ar tarnaujate Viešpačiui su džiaugsmu ir malonumu? Jei taip, tai tegul visi mato mūsų džiugius veidus ir šypsenas. Tegul visi žino, kad tarnaujame Geram šeimininkui. Amen.