2008-05-11

Šiandien švenčiame Sekmines – Šventosios Dvasios nužengimo ant apaštalų iškilmę. Bažnyčiai tai viena iš labiausiai jaudinančių iškilmių, nes Šventoji Dvasia įkvepia gyvybę ir paverčia tikrove visa, kuo mes tikime.

Žodis „Sekminės“ kilęs iš lotynų kalbos žodžio, reiškiančio penkiasdešimt, nes ši šventė yra penkiasdešimtoji diena po Velykų. Su šia diena baigiasi Velykų laikotarpis. Skaičiui 50 senovėje buvo suteikiama ypatinga reikšmė.
Šv. Augustinas šį skaičių aiškina simboliškai: „Septyni kart septyni yra keturiasdešimt devyni, o jei grįšime prie pradžios ir priskaičiuosime aštuntą dieną, kuri juk yra pirmoji, tada išeis skaičius penkiasdešimt. Šios penkiasdešimt dienų po Viešpaties prisikėlimo yra minimos ne kaip vargo, bet kaip ramybės ir džiaugsmo simbolis“ (Betz152). Taigi 50 yra ramybės ir džiaugsmo įvaizdis. Popiežius Grigalius Didysis sakė: „Kai sukanka 50 metų, žmogus tampa išmintingas, jis tampa dvasios žmogumi“.

Romoje nuo 50 metų buvo atleidžiama nuo karinės tarnybos, Izraelyje 50 metų amžius buvo laikomas jubiliejaus metais. Kunigų knygoje rašoma: „Nesėsite, nepjausite jokių savaime išaugusių javų, nerinksite vynuogių nuo nenugenėtų vynmedžių, nes jie yra jubiliejaus metai, jums jie bus šventi“ (Kun 25,11-12).

Žmogui, sulaukusiam 50 metų, turėjo būti atleistos visos skolos ir vergai turėjo atgauti laisvę. Šie metai turėjo būti sąmoningumo, šabo metai, per kuriuos žmogus susilaiko, kad pamąstytų, kas jo gyvenime iki tol buvo neteisinga, kas įvyko ne pagal jo būdą ir ne pagal Dievo valią. Sulaukęs 50-ies metų žmogus galiausiai tampa dvasios žmogumi, tampa palaiminimo šaltiniu kitiems, galinčiais jiems atverti Dievo išmintį ir patyrimą. Štai koks gražus tapimo žmogumi įvaizdis!
50 dienų nuo Velykų iki Sekminių mus mokė kaip tapti išbaigtu žmogumi Kristaus Dvasioje. Evangelijų skaitiniai apie Velykas ir po Velykų vedė mus keliu nuo prisikėlimo iš kapo, nuo prisikėlimo mūsų kasdienybėje, nuo nužengimo į savo žmogiškumą iki dangaus, kuris yra mumyse, t.y. nurodė kelią kaip tapti savimi.

Sekminės yra ne tik atskiro žmogaus tapimo savimi, bet ir Bažnyčios gimimas. Kai Šventoji Dvasia nusileidžia ant žmonių, tada ji juos suvienija, tada gimsta bendruomenė. Bažnyčia yra bendruomenė tų, kurie liudija Jėzų, Jo dieviškumą, Jo kančią ir mirtį už kiekvieno mūsų išganymą, Jo pergalę prieš nuodėmę ir prisikėlimą.

Visą velykinį laikotarpį buvo skaitomi Apaštalų darbai. Apaštalai liudija, kad visą tą 50-ies dienų laikotarpį, jie susirinkdavo drauge.„Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai“ (Apd1,14). Ir štai šiandien pirmajame skaitinyje įspūdingai aprašoma, kaip ant jų nužengė Šventoji Dvasia. Jos paveikti mokiniai „pradėjo kalbėti kitomis kalbomis“ (Apd 1,4). Subėgę kitataučiai „didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant“ (Apd 1,6) ir skelbiant įstabius Dievo darbus“ (Apd 2,11).

Apaštalas Paulius laiške korintiečiams rašė: “Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui“(1Kor 12,7). Pirmieji mokiniai parodė pavyzdį, ką turim daryti, kad patirtume Jėzaus Dvasios veikimą. Tai susirinkus drauge atsidėti ištvermingai maldai, tikėti Jėzaus pažadais ir vykdyti Jo įsakymus: „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli, o kas mane myli, tą myli mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu“ ( Jn 14,21), - kalbėjo Jėzus mokiniams. Mokiniai buvo ištvermingi savo tikėjime ir maldoje, todėl buvo gausiai apdovanoti. Jėzus jiems apsireiškė per Šventąją Dvasią, kurios „vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5,22-23), taip rašė apaštalas Paulius.

Kiekvienas iš mūsų gauname Šventąją Dvasią per Krikštą ir Sutvirtinimo sakramentą, tačiau jos veikimo mumyse vaisius galim patirti tik per ištvermingą maldą, per meilę ir pasitikėjimą mūsų Viešpačiu. Kai Dvasia veikia mumyse, Šventasis Raštas mums tarsi atgyja, mes giliau suvokiame kiekvieną Kristaus žodį, Jo meilę ir gailestingumą, Jo auką už kiekvieną iš mūsų. Per Dvasią Dievas nori apdovanoti mus malone suvokti Jo valią, už ją apsispręsti ir ją vykdyti.

Nuoširdžia malda prašykime: „Ateik Šventoji Dvasia, ir atverk šiandien mano širdžiai Jėzų. Noriu tapti nauju atsinaujinusiu žmogumi, giliau pažinti Viešpatį ir Jo prisikėlimo jėgą!“ Amen.