Lietuva! Mano Giesmių Giesmė! Teesie man Tavo vardas šventas, Tavo karalystė teesie! Garbinu Tave kaip Sakramentą! (K. Genys).

Šiais mūsų tautos šauklio, poeto Kęstučio Genio posmais kreipiuosi į jus, čia susirinkusius ir į visus, mylinčius mūsų Tėvynę Lietuvą, branginančius jos laisvę, gražiais darbais puoselėjančius jos grožį ir didybę. Lietuvos istorijoje įrašytos trys svarbios datos, pažyminčios mūsų tautos laimėjimą kovoje už laisvę ir nepriklausomybę, tai Sausio 13-oji, Kovo 11-oji ir Vasario 16-oji. Tačiau Vasario 16-oji išliks amžiams didinga, kol bent vieno lietuvio krūtinėje plaks širdis. Jei ne Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktas, tai Lietuvai būtų tekę ne 50, o nežinia kiek metų kentėti sovietinį nužmoginimo režimą.

Ši diena net gūdžiais komunistinio teroro metais tolimiausiuose tremties kampeliuose įžiebdavo lietuvio širdyje šviesią viltį sugrįžti į laisvą Lietuvą. Tą dieną kiekvienas doras lietuvis, kur jis bebūtų, išgyvendavo didelį dvasinį pakilimą. Ne vienoje šeimoje slapta buvo minima ši šventė.

Viena mokytoja prisimena, kaip 1973 metais Vasario 16-ąją atėjusi į mokyklą sutiko savo auklėtinius pasipuošusius gražiais kostiumais, baltais marškinėliais ir su kaklaraiščiais. Maloniai nustebinta ji paklausė: „ Kas per šventė, kad taip išsipustėte?“ Kitas mokytojas, praeidamas pro šalį tyliai pasakė: „Ką, nežinai? Juk šiandien Vasario 16-oji!“ Vadinasi šeimose buvo kalbama, iš lūpų į lūpas perduodamas šis svarbus faktas mūsų tėvynei Lietuvai.

Šiandien mes vėl galime džiaugtis per Dievo malonę atgauta laisve. Kartu su ja baigėsi persekiojimai dėl tikėjimo. Mes laisvai galime išpažinti Dievą, jo meilę ir gailestingumą. Bažnyčia Jėzaus vardu kviečia mus visus bendrystei. Tad, kur dingo šiandien mūsų vieningumas, meilė žmogui, Tėvynei ir Dievui?

Kodėl laisvoje Lietuvoje tiek daug pykčio, pavydo, neapykantos ir keršto? Suprantama pasaulio blogio kunigaikštis niekada laisva valia neužleis savo pozicijų. Piktojo pasaulis supranta, kad laisvo žmogaus stiprybė – tikėjime, todėl jis daro viską, kad atitolintų žmogų ypač jaunimą nuo Dievo. Vietoje to siūlo laisvą gyvenimą svaiginantis narkotikais, alkoholiu ir kitais svaigalais. Televizijos ekranai, internetas netgi žiniasklaida persunkti prievarta, laisvu seksu. Atvirai peršama mintis gyventi poroje be Santuokos sakramento, dar blogiau - gyventi poroje su tos pačios lyties partneriu.

Šventasis Raštas, priešingai, daugkartiniais pavyzdžiais parodo, jog tautos laisvė, gerovė, tvarka bei harmonija jos gyvenime priklauso nuo tautos tikėjimo ir moralės laipsnio. Taigi, mielieji, gyvename laisvoje Lietuvoje, tačiau kova su blogiu dar vis tęsiasi. Dabar ypač reikia maldos, kad tylioje, nematomoje kovoje sustiprintume gėrio potencialą, kurio dėka blogis nugrimztų į pražūtį.

Ar įmanoma blogį nugalėti be Dievo? Pasaulio istorija rodo, kad nuo rojaus laikų žmogus nutolęs nuo Dievo visada pralaimi. Tiktai tada, kai žmogus kovoja ne savo jėga, bet Dievo jėga, tada jo kova sėkminga. Be Bažnyčios, be dvasinės jėgos sakramento – Eucharistijos, be Sutaikinimo sakramento žmogus yra tik gerų norų kupinas, lengvai pavandeniui nešamas šapelis. Dievas padovanojo mums didelę dovaną – laisvę ir laukia mūsų sprendimo: gyvensime pagal Jo Įstatymus, mylėdami Jį ir vieni kitus ar pasiduosime pagundai – gyventi tik sau, rūpintis tik savimi, tarsi patys būtume dievai. Gyvenimas ne kartą įrodė, kad antrasis kelias veda į pražūtį.

Prisimindami lietuvių tautos pasitikėjimą Dievu ir vienybę, kovoje už Tėvynės laisvę, kviečiu nuoširdžia malda dėkoti Dievui už didžias dovanas, kurias patyrė mūsų tauta per Jo meilę ir gailestingumą. Tegul Jo šviesa per nuodėmių ir tamsos labirintus nutiesia kelią į tikrąją laisvę. Amen.