Mieli tikintieji, ar pastebėjote, kad šios Gavėnios kelionė paženklinta atleidimu, gailestingumu ir meile? Pereitą sekmadienį Evangelija pagal Luką pasakojo apie sūnų palaidūną, kuris iššvaistęs iš tėvo gautąjį palikimą, bado prispaustas grįžta namo. Tėvas iš tolo pamatęs, pribėga, apkabina, bučiuoja. Jis net negirdi sūnaus atgailaujančių žodžių. Jėzus sakydamas šį palyginimą nori parodyti, kad tik teisingumas nėra tinkamas atlygis už prasižengimą. Teisingumas turi išplaukti iš gailestingumo. Šio sekmadienio evangelistas Jonas pasakoja apie moterį, pagautą svetimaujant. Ginče tarp fariziejų ir Jėzaus atpažįstame dažnai kylantį klausimą: „Kaip būti geram ir tuo pat metu teisingam?“

Mes taip dažnai kviečiami mylėti kiekvieną, ypač atstumtuosius, pagelbėti jiems, atleisti jų silpnybes, tačiau drauge suvokiame, kad dažnai mūsų atlaidumas gali skatinti kitų nuodėmingumą, piktnaudžiavimą mūsų gerumu. Pavyzdžiui, gailestis alkoholikui, narkomanui, jų šelpimas, skatina jį ir toliau gyventi nuodėmėje. Ir vis dėlto Jėzus kviečia būti atlaidžiais ir gailestingais. Jis kviečia pažvelgti tiesai į akis, ne teisti, ar smerkti, o pripažinti, kad esame egoistai, savanaudžiai, susirūpinę vien savimi, nesugebantys iš tikrųjų mylėti ir dalintis su kitais. Jėzus ragina pirmiausia sugebėti atleisti sau už savo silpnybes ir tuomet išmoksime atleisti kitiems. Atleidimas yra svarbiausias dalykas visuose santykiuose.

Šventasis popiežius Jonas Paulius II rašė: „Nėra taikos be teisingumo, nėra teisingumo be atleidimo“. Nesunku įsivaizduoti išgirstą evangelisto Jono aprašytą sceną. Jėzus auštant pasirodo šventykloje, prieš tai pasimeldęs Alyvų kalne. „Visi žmonės rinkosi prie jo, o jis atsisėdęs juos mokė“ (Jn 8,2). Tuomet įsiveržia būrys piktdžiugiškai nusiteikusių Rašto aiškintojų ir fariziejų, kurie atveda moterį, sugautą svetimaujant. Pastatė ją viduryje ir kreipėsi į Jėzų: ‘Mokytojau, ši moteris buvo nutverta svetimaujant. Mozė mums Įstatyme yra liepęs tokias užmušti akmenimis. O tu ką pasakysi?‘“ (Jn 8.3-5).

Akivaizdu, kad įsibrovėliams nerūpėjo Įstatymas, jiems svarbiausia buvo žmonių akyse sukompromituoti Jėzų. Iš tiesų, Jis daug kalba apie atlaidumą, gailestingumą ir meilę artimajam; lankosi pas nusidėjėlius, sėdasi su jais už vieno stalo; sakosi, jog atėjo ne dėl sveikųjų, o dėl ligonių. Taigi, jei Jėzus pasakys, kad šiai moteriai atleista, tai tas prieštaraus Mozės Įstatymui. Bet jei Jis pritars tam, kad nusidėjėlę reikia užmėtyti akmenimis, tai visas Jo mokymas apie atleidimą bus vieni niekai, tuščios kalbos. Taip Jėzus arba prieštaraudamas Įstatymui, arba pats sau, parodys, jog nėra Mesijas. Savaime kyla klausimas: „Kodėl tikintieji žydai, gerai pažinę Raštus, nenori priimti Jėzaus, nenori įsiklausyti į Jo žodžius, nuolat rezga planus, kaip jį pražudyti. Juos sulaiko tik minios žmonių, kurie seka Jėzumi. Mato Evangelijos 21 skyriuje, 46 eilutėje skaitome: „Jie stengėsi jį suimti, tačiau bijojo liaudies, nes ji laikė Jėzų pranašu“ Todėl žydų vyresnieji stengiasi kokiu nors būdu sumenkinti, sukompromituoti Jėzų žmonių akyse.

Manau svarbiausia priežastis – baimė. Ir tam jie turėjo pagrindo. Jėzus skelbdamas Dievo meilę bei gailestingumą, rodydamas daug ženklų ir stebuklų, parodo, jog Jis atitinka pranašautą Mesiją. Taip vis daugiau ir daugiau pritraukia žmonių, kurie iki to buvo pavaldūs Rašto aiškintojams, fariziejams ir aukštiesiems kunigams. Jie bijojo, kad Jėzus gali sukelti maištą ne tik prieš juos, bet ir prieš romėnus, kurie dar labiau sustiprins priespaudą. Aišku, jog jie bijojo ir Jėzaus sakomos tiesos, kad nebūtų atskleistas jų širdyse slypintis blogis. Tai akivaizdu iš tolimesnio Evangelijos pasakojimo. Jiems nesiliaujant kamantinėti, Jėzus tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“ (Jn 8,7). Taip Jis pareikalauja kaltintojų asmeninės sąžinės sąskaitos. Jėzus nepažeidžia Įstatymo, bet suteikia jam tikrąją prasmę – pirmiausia žvelgti į save, patikrinti savo sąžinę.Fariziejai Įstatymą naudojo tam, kad galėtų vienus išteisinti, kitus apkaltinti, tokiu būdu Įstatymą panaudoja tam, kad vieni galėtų dominuoti, jaustis viršesniais, kiti būtų žeminami, pasmerkti paniekai.

Kaip pastebime, kaltintojai, Jėzaus paraginti įvertinti save, nebedrįso prieš moterį pakelti rankos. Vietoje to, kad ją užmėtytų akmenimis „jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, pradedant nuo vyresniųjų“ (Jn 8,9). Vienintelis nenuodėmingas, galėjęs sviesti į svetimautoją akmenį buvo Jėzus, bet Jis jai taria: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?“ (Jn 8,10). Taip Jis užkalbina moterį, padrąsindamas ją atsiliepti: „Niekas, Viešpatie“ (Jn 8,11). Kartu Jėzus kviečia ją suprasti savo kaltę sakydamas: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8,11).

Jis tarsi prikelia moterį naujam gyvenimui, atstato jos orumą ir grąžina ją šeimai - mylinčią, pasiryžusią ištikimai tarnystei. Artėja Jėzaus Kančios sekmadienis ir Didžioji savaitė, kuri primins, ką Jėzus iškentėjo, kokią auką prisiėmė vardan mūsų, kad išlaisvintų mus iš nuodėmių tamsybių. Nuodėmė, kaltės jausmas tarsi siena, trukdanti eiti pirmyn tikėjimo bei meilės keliu. Nuodėmė neduoda ramybės ištisas dienas, savaites, mėnesius, netgi metus. Nuolat apie tai žmogus prisimena, apie tai galvoja.

Atsiminkime, jog Viešpats pamiršta tik nuodėmę ir kaltę, bet nepamiršta žmogaus. Jis laukia ateinančio su atgaila, kad ištaręs: „Eik ir daugiau nebenusidėk“ pašalintų visas kliūtis, trukdančias žmogui artėti prie Dievo, Jo malonės versmių. Ir mes, mielieji, šiais Gailestingumo metais kviečiami būti atlaidžiais ir gailestingais, nes tai dažnai padeda nusidėjėliui atsisakyti blogio ir pasukti gėrio keliu.

Turbūt dauguma jūsų skaitėte Viktoro Hugo romaną „Vargdieniai“. Pagrindinis veikėjas Žanas Volžanas už pavogtą duonos kepalėlį kelerius metus kalėjo kalėjime. Išėjęs iš kalėjimo, iš vyskupo, priglaudusio nakčiai, pavogė pora sidabrinių žvakidžių. Sučiuptas ir atvestas pas vyskupą, jis tikėjosi vėl būsiantis suimtas. Tačiau labai nustebo, kai vyskupas pasakė, jog tas žvakides dovanojo Žanui. Toks vyskupo gailestingumas iš esmės pakeitė herojaus gyvenimą. Nuo tos dienos jis ėmė gyventi iš meilės kitiems. Jis buvo žmonėms gailestingas, nes pats patyrė gailestingumą.

Taigi, prieš pasmerkdami ir apkaltindami kitus, parodykime jiems gailestingumą kaip Jėzus mus moko, nes nei vienas neesame verti mesti akmenį į kitą žmogų, prieš tai nepatikrinę savo sąžinės. Ir kaip apaštalas Paulius tvirtina – visi žmonės yra nuodėmingi. Tad būkime gailestingi, kaip mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra gailestingas. Amen.