Mielieji, Didįjį penktadienį bažnyčias gaubia tyla, negroja vargonai, neskamba net varpeliai, altoriai nudengti, kryžiai su uždengtu Kristaus Kančios atvaizdu, net tabernakulis tuščias – visa tai sukuria kančios nuotaiką, padeda mums prasmingiau pasiruošti Kryžiaus pagerbimo pamaldoms.

Šiandien niekur pasaulyje nėra aukojamos šv. Mišios, nes Jėzaus auka yra vienintelė, paaukota už pasaulio nuodėmę. Viešpats leidosi kalamas prie kryžiaus už visą pasaulį ir taip savo kančia ir mirtimi pašlovino savo Tėvą. Įvyko tai, apie ką Jis maldavo Tėvą prieš suėmimą: „Tėve, atėjo valanda! Pašlovink savo Sūnų, kad ir Sūnus pašlovintų Tave“ (Jn17,1).

Šio vakaro liturgija, kuri skirta Viešpaties Kančios minėjimui yra paprasta ir tyli, jos metu išgirdome Viešpaties Kančios istoriją pagal Joną. Ji priminė mums, kad Jėzus yra vienintelis, tikrasis, amžinasis Kunigas, Auka, Altorius ir Aukotojas, kuris būdamas be menkiausios nuodėmės, iš begalinės, nesibaigiančios meilės mums tapo nuodėme, kad savo kančia ir mirtimi išgelbėtų mus ir padovanotų gyvenimą.

Kiti šio vakaro skaitiniai sustiprina išgyvenimus, padeda labiau suprasti visa tai, kas įvyko tą siaubingą dieną prieš porą tūkstantmečių. Pirmajame skaitinyje iš Izaijo knygos skaitome visą šios dienos scenarijų: „Jis buvo nei patrauklus, nei gražus: matėme jį, bet nepamėgome. Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras (...) ir jį mes laikėme nieku. Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus (...). Jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes (...). Nors buvo žiauriai kankinamas, jis pakluso ir burnos nepravėrė.“ (Iz 53, 2-4.7). Viename savo pamokslų popiežiaus namų pamokslininkas tėvas Kantalamesa (t. Raniero Cantalamessa OFM Cap) aprašė flamandų tapytojo Jėzaus Kančios paveikslą: „Jėzus su erškėčių vainiku ant galvos. Rankoje – kareivių sugalvota jo karališkumo parodija – surištų sausų šakų pėdas. Burna pravira. Jis sunkiai kvėpuoja. Ant pečių sunki skraistė, panaši ne į audeklą, bet į skardos gabalą. Riešai surišti grubia virve. Jėzus nereaguoja. Jis visiškai bejėgis, visų istorijoje persekiojamų žmonių prototipas.“ Taip tapytojas įamžino savo vaizduotės vaisių, kuris atspindi pranašo Izaijo būsimą Viešpaties Kančią.

Manau verta šiandien namuose dar kartą perskaityti Izaijo 52-53 skyrius. Tačiau skaitytoje ištraukoje Viešpats sako: „Iš tikrųjų mano tarnui seksis, jis bus iškeltas ir didžiai išaukštintas“ (Iz 52,13). „Už savo vargus jis matys šviesą dienų pilnatvėje, per savo kančią mano tarnas nuteisins daugelį, prisiėmęs bausmę už jų kaltes.“(Iz 53,11). Taigi, Viešpaties Kančios prisiminimas yra vilties ir pergalės pranašas. Stovėdami prie kryžiaus mes neturime likti liūdesyje, bet turime su dėkingumu prisiminti mūsų Viešpaties meilę ir gailestingumą, kurį Jis parodė iki paskutinio kraujo lašo, aukodamas save ant kryžiaus, kad laimėtų mums išganymą.

Apaštalas Paulius mus kviečia: „...su pilnu pasitikėjimu artinkimės prie malonės sosto, kad pasiektume gailestingumą ir rastume malonę patirti pagalbą deramu laiku“ (Žyd 4,16). Tad su dėkingumu žvelgdami į Nukryžiuotąjį, melskimės: „Viešpatie Jėzau Kristau, neleisk mums pamiršti, ką dėl mūsų esi padaręs, kad nuolatos dėkotume Tau ir džiaugtumės Tavimi. Padėk mums pakilti iš savo kasdieninės rutinos, savo vargų, kančių, kurios nepalyginamai lengvesnės, nei Tavo. Leisk Tavo Kryžiuje matyti šviesią viltį ir prisikėlimo džiaugsmą". Amen.