Po žiauraus penktadienio, kai Žmogaus Sūnus Jo priešų buvo sutryptas, sutriuškintas visos tautos akivaizdoje, kai Jo priešai triumfavo, įrodę koks Jis bejėgis, silpnas ir apgavikas buvo, stojo šeštadienio tyla. Šeštadienis – žydų šabo diena. Tą dieną visi žydai sėdi namuose, gatvės tuščios. Ypač ramu buvo po vakarykščio įvykio, kai Jeruzalės gatvės buvo užtvindytos rėkiančios minios: „Ant kryžiaus Jį!”.

Būrelis vyrų, Jėzaus mokinių, iš baimės, gėdos ir nevilties, pasislėpę, net bijojo garsiai aptarinėti įvykusį faktą. Kiekvieno galvoje be abejonės kilo klausimai: „Kas dabar bus? Ką reikės toliau daryti? Nejaugi jų Mokytojas iš tiesų buvo paprasčiausias apgavikas, suvedžiotojas? Kur gi ta žadėtoji Dangaus karalystė? Kur Jo galia ir pažadai?“ Nerimo naktis praeina, aušta pirmoji savaitės diena po Jėzaus nukryžiavimo, Jo paguldymo kapo rūsyje. Šiandien visose bažnyčiose vėl sugriaudėja varpai, pritardami skambiam „Aleliuja!“ Dievo namai pasipuošė pavasario žiedais, ant altorių grįžo įprastinė simbolika, Jėzus Švenčiausiame Sakramente grįžo į žemiškąjį būstą – tabernakulį.

Šiandien mes tvirtai žinome – Jėzus tikrai prisikėlė, Jo pažadas išsipildė. Mūsų linksmybė ir džiaugsmas užtvindė bažnyčias. Bet anuomet šią dieną mokiniai išgyveno nerimą ir baimę. Šį vakarą (dieną) kviečiu trumpai ekskursijai į anuos tolimus laikus prie tuščio mūsų Viešpaties kapo ir su atskubėjusiais prie jo išgyvenkime tuos jausmus, kuriuos patyrė jie. Pirmosios atskuba moterys su kvepalais patepti savo Mylimojo kūną. Jos ateina atlikti užuojautos, švelnumo, bei meilės veiksmą brangiam mirusiajam, ką ir kiekvienas iš mūsų tokiu atveju darytume. Prie kapo ateina ištikimos, besąlygiškai mylinčios, kurios lydėjo Jėzų iki pat Golgotos, regėjo Jo kančią, patyčias, žiaurų susidorojimą. Jos matė, kur buvo paguldytas Jų mylimas Mokytojas. Jos vis dar jaučia Jėzui meilę, kuri dabar, nepaisant jokių baimių, atveda prie Jo kapo.

Manau nesunku įsivaizduoti jų sumišimą ir išgąstį pamačius nuritintą akmenį ir tuščią kapą. Dar labiau jos nusigando, kai prieš jas atsirado du vyrai spindinčiais drabužiais ir tarė: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje“(Lk 24,5-6).

Ir moterys prisiminė, ir šis prisiminimas įgalino jas nešti Prisikėlimo žinią apaštalams ir kitiems. Viena moteris, Marija Magdalietė, iš kurios Jėzus išvarė septynis demonus, lieka prie kapo ir tyliai verkia. Ir jai pirmai lemta sutikti Prisikėlusįjį Jėzų. Skausmo prislėgta ji neatpažįsta Jo. Tik išgirdusi mielą iki skausmo pažįstamą balsą „Marija!“, ji atsisuka ir pamačiusi, kad tai iš tikrųjų Jis, sušunka „Rabuni!“ ir puola Jam po kojų. Jėzus švelniai jai taria: „Nelaikyk manęs! Aš dar nebuvau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems“(Jn 20, 17). Taip Marija tampa pirmąja pasiuntine, pirmąja misioniere. Apaštalai išgirdę šią žinią ne iš karto patikėjo. „Tas pranešimas jiems pasirodė tuščios šnekos“(Lk 24,11). Vis dėlto Petras ir Jonas vienas kitą pralenkdami nubėgo prie kapo. Jonas pirmas „pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo“(Jn 20,4-5). Tik Petrui pribėgus ir įėjus į vidų, Jonas taip pat išdrįsta įeiti. „Jis pamatė ir įtikėjo“(Jn 20, 8). Matomai prisiminė Jėzaus žodžius: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per trys dienas ją atstatysiu“(Jn 2, 19); „Aš turiu galią atiduoti savo gyvybę ir vėl ją atsiimti“(plg. Jn 10,18) Mylimasis mokinys Jonas kaip ir moterys lydėjo Jėzų iki galo. Jis matė iš perdurto šono ištekėjusius kraują ir vandenį, tačiau įtikėjo tik pamatęs tuščią kapą ir laidojimo drobules.

Mielieji, visose Evangelijose moterims, atskubėjusioms prie kapo pasirodė angelas, kuris praneša joms apie Prisikėlusįjį Jėzų. Jis primena žodžius, kuriuos joms buvo sakęs Jėzus, dar būdamas gyvas: „Jis prisikėlė, kaip buvo sakęs (...). Jis prisikėlė iš numirusiųjų ir eina pirma jūsų į Galilėją“ (Mt 28,6-7).

Šiais laikais mes mažai prisimename Dievo siųstuosius angelus, tačiau mes negalim kalbėti apie prisikėlimą, nesikreipdami į Prisikėlimo angelą. Tik per angelą mes galim patirti Dievo išganingąjį veikimą, išvysti Jo šviesą, kuri išsklaido visus tamsius grėsmingus debesis, sukaupusius virš mūsų, virš Bažnyčios. Per angelą į mūsų gyvenimą įžengia kitas pasaulis, Dievo pasaulis, daug šviesesnis, giedresnis, nešantis džiaugsmą. Tuo angelu gali būti sutiktas, į mus žvelgiantis žmogus. Jo žvilgsnio šviesa gali nušviesti mūsų sielą ir tuomet įvyks prisikėlimas. Kiekvieną kartą, kai kito žmogaus žodis sujaudina, priverčia atsigręžti, džiaugsmingai sudrebėti, įvyksta prisikėlimas. Kiekvieną iš mūsų užkalbinti gali nebūtinai žmogus. Prisikėlimo angelas gali užkalbinti ir per išgirstą Dievo žodį, skaitant Šventąjį Raštą. Kai išgirstas, perskaitytas Biblijos žodis paveikia taip, kad priverčia persikeisti, susimąstyti apie gyvenimo prasmę, tuomet žmogus patiria prisikėlimo džiaugsmą.

Mielieji, Velykų laikotarpiu melskime Šventosios Dvasios dar labiau apreikšti mums Prisikėlimo slėpinį, prašykime Dievo malonės išgirsti angelą, kai jis užkalbina ir priverčia nusigręžti nuo visų tų, kurie nori įtikinti, kad šiame pasaulyje viešpatauja tamsybių karalius, kad pasaulyje nieko naujo nėra. Netiesa! Jėzus nugalėjo tamsą, Jis prisikėlė ir šį prisikėlimo stebuklą kasdien išgyvenkime veikiami Šventosios Dvasios ir Prisikėlimo angelo. Amen.