Mielieji, antrąjį sekmadienį po Velykų Šv. popiežius Jonas Paulius II paskelbė Dievo Gailestingumo sekmadieniu. Jis kalbėjo: „Bažnyčia kiekvienu istorijos tarpsniu, ir ypač šiuo, viena iš pagrindinių savo pareigų laiko skelbti ir įgyvendinti gailestingumo slėpinį, aukščiausiu laipsniu apreikštą Jėzuje Kristuje (...). Bažnyčia skelbia tiesą apie Dievo gailestingumą (...) taip pat stengiasi teikti gailestingumą žmonėms per žmones, matydama čia būtiną sąlygą, kad pavyktų jos pastangos sukurti „žmoniškesnį“ šiandienos ir rytdienos pasaulį.“

Popiežius Pranciškus sakydamas savo antrąjį pamokslą kaip popiežius, kalbėjo: „Jėzaus siunčiama žinia yra gailestingumas. Man, tai sakau nuolankiai, galingiausia Viešpaties žinia.“ Visi matome, kad dabartinis popiežius pasižymi dėmesio sutelkimu į gailestingumą, tai būdingiausias jo bruožas. Jis nuolat kviečia Bažnyčios tarnus ne prikaišioti žmonėms jų silpnumą ir žaizdas, bet tėviškai gydyti jas gailestingumo vaistais. Ne tik dvasininkai kviečiami rodyti gailestingumą, bet ir visi tikintieji kviečiami neužsisklęsti savyje, savo tikėjime, nematant šalia sužeistų širdžių. Kitą kaltinti lengviausia: nedorai elgiasi kiti, tik ne aš. Mes visada pasirengę bausti, bet jokiu būdu neprisiimti atsakomybės kažką pakeisti.

Popiežius Pranciškus moko žvelgti į Kristų, kuris net pranoksta įstatymą ir atleidžia, švelniai paliesdamas mūsų nuodėmių žaizdas. Gavėnios kelyje šv. Mišių skaitinių liturgija mums pateikė ne vieną Dievo gailestingumo pavyzdį gyvenimo sužeistam žmogui. Evangelijose apstu pagydymų ne tik iš fizinių ligų, bet ir iš dvasinių. Gydydamas iš fizinės negalios, Jėzus dažnai sakydavo: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės“ (Mk 2,5) arba išgydęs tardavo: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“ (Mk 5,34). Ne vieną istoriją išgirdome apie parodytą gailestingumą nusidėjėliui, gyvenimo nuskriaustam žmogui. Pakanka prisiminti palyginimus: apie moterį, atvestą pas Jėzų, sugautą svetimaujant; sūnaus palaidūno istoriją; gailestingąjį samarietį, kuris pasilenkė prie sumušto ir palikto ant kelio žydo. Jis ne tik pasilenkė, bet ir pasirūpino juo: „Priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui , užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį“ (Lk 10,34).

Išvykdamas iš užeigos, paliko šeimininkui du denarus ir paprašė slaugyti sužeistąjį, net pažadėjęs sugrįžus sumokėti, ką bus viršaus išleidęs. Šiandien išgirdome apie tai, kaip Jėzus abejojančiam Tomui leido prisiliesti prie Jo gailestingosios meilės žaizdų, kurios atsivėrė dėl mūsų. Jėzus netikinčiam Tomui pasakė: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20,27).

Taip ypatingas Viešpaties gailestingumas leido Tomui išpažinti: „Mano Viešpats ir mano Dievas!( Jn 20,28 ). Į tai Jėzus atsakė: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20,29 ). Kas tie palaimintieji, kurie tiki nematę? – Visi, tame tarpe ir mes, kurie priima Jėzų, kaip vienintelį, visagalį Gelbėtoją, Išganytoją, Ramybės Davėją. Atsiradęs tarp mokinių, Jėzus prabilo: „Ramybė jums!“ (Jn 20,19).

Gyventi šia suteikta ramybe, tai gyventi Kristaus gailestingumu, Jo akimis žvelgti į gyvenimą, Jo širdimi mylėti artimuosius ir kiekvieną žmogų. Viešpaties gailestingumas niekada nesibaigia, jis sruvena į mus nuo Kryžiaus iš Prisikėlusio Viešpaties Jėzaus, iš Jo Dvasios. Tomo pamoka mums yra labai svarbi. Jėzus parodė gailestingumą tam, kuris abejojo, kuriam sunku buvo patikėti Jėzaus prisikėlimu. Palietęs Jėzaus žaizdas, Tomas įtikėjo, tapo ištikimu Jėzaus mokslo skelbėju, Jo prisikėlimo liudytoju. Mes negalime smerkti nei vieno žmogaus, kuris šiandien toli nuo Dievo, netiki Juo, nepasitiki Jo meile ir gailestingumu. Galbūt vieną dieną, kai kurie iš jų Dievo paliesti, taps daug karštesniais Jėzaus išpažinėjais, Jo liudytojais, nei mes. Ne tik šiandien, ne tik Šv. Mišiose nuoširdžia malda prašykime: „Viešpatie Jėzaus Kristau, padėk man vis geriau pažint Tave. Leisk sudėti prie Tavo kojų savo nerimą, skausmą, baimę, visas abejones ir nusivylimus. Ir kaip apaštalas Tomas džiaugsmingai išpažinus: „Mano Viešpats ir mano Dieve!“ leisk niekada nuo Tavęs nebeatsitraukti“.

Mielieji, velykinis laikas, tai džiaugsmo laikas, nes tvirtai tikim, kad Jėzus Kristus tikrai prisikėlė ir tikrai yra tarp mūsų, mūsų bendruomenėje, nes yra pasakęs: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“( Mt 18, 20 ). Pamąstymą baigsiu iš popiežiaus Pranciškaus bulės dėl Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus paskelbimo: „Gailestingumas yra džiaugsmo, giedrumo ir ramybės versmė. (...) Gailestingumas yra galutinis ir aukščiausias aktas, kuriuo Dievas mus pasitinka. Gailestingumas yra pamatinis įstatymas, glūdintis širdyje kiekvieno žmogaus, nuoširdžiai žvelgiančio į savo gyvenimo kelyje sutinkamų brolių bei seserų akis.“ Amen.