Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiandien švenčiame penktąjį Velykų sekmadienį, kartu minim Pasaulinę Gyvybės dieną. Tuo tarpu Evangelija pagal Joną gražina mus į Paskutinės Vakarienės menę.

Girdėjome ištrauką apie Jėzaus įspėjimą, jog Jis bus išduotas. Judui pasišalinus, Jėzus prabilo: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas per Jį“ (Jn13,31). Taip sakydamas, Jis turėjo omeny, jog artėja valanda, kai Jis bus išduotas ir savo mirtimi ant kryžiaus įvykdys Dangiškojo Tėvo valią, vardan kurios nužengė iš dangaus, tapo žmogumi, kad atpirktų žmonijos nuodėmę ir sutaikytų kiekvieną žmogų su Dievu.

Atsisveikinimo kalboje, kurią vargu ar anuomet suprato mokiniai, Jėzus pasakė: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau“( Jn13,34). Kame gi slypi įsakymo naujumas, jei seniai viskas žinoma net nuo pasaulio sukūrimo pradžios? Argi Dievas, sakydamas: „Negera žmogui būti vienam“ (Pr 2,18) ir sukūręs vyrui moterį, ne pasėjo tarpusavio meilės daigų? Iš meilės „žmogus (...) glausis prie savo moters ir bus du viename kūne“ (Pr 2,24), - skaitome Pradžios knygoje.

Argi Giesmių Giesmėje, Dovydo psalmėse neapdainuota tarpusavio meilė, kuri yra bendravimo raištis? Kristus pasakė „duodu naują įsakymą“, tuo nurodydamas krikščionio skiriamąjį ženklą. Meilė tampa svarbiausiuoju krikščionio požymiu, nes Kristus teigė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13,35).

Kas šiandien trukdo krikščioniui gyventi meilėje, džiaugsme ir santarvėje? Kodėl dažnai išgirsti, kad krikščionys liūdni, pikti ir dažnai nelaimingi žmones? Tai žmogaus puikybė, pavydas, egoizmas, veidmainystė, siekis pirmauti ir kiti žmogaus prigimtyje slypintys juodžiausieji jausmai, neleidžiantys nutiesti meilės tiltus tarp žmonių širdžių. Jėzus duodamas įsakymą mylėti taip, kaip Jis mylėjo, nurodo į tai, jog turime mylėti ne tik tuos, kuriuos lengva mylėti, ne tik tuos, kurie mus myli, bet ir tuos, kurie mums nemalonūs, atstumiantys, priešiškai nusiteikę.

Vienas jaunuolis vienuolyno vyresnįjį, kurį visi laikė šventu žmogumi, dėl savo gerumo paklausė: „Kokiu būdu įmanoma mylėti tą, kuris manęs nekenčia ir nuo manęs nusisuka? Jei jis nuolat mane apšmeižia, man pavydi, vis rezga man pinkles? Kaip galima mylėti tokį žmogų ir daryti jam gera? Tai tiesiog neįmanoma! Juk pati žmogaus prigimtis verčia nusigręžti nuo skriaudėjo“. Į tai senasis vienuolis atsakė: „Jei kalbėsime apie laukinius žvėris, kuriuos valdo jų prigimtis, išties yra visiškai neįmanoma, tačiau tiems, kurie yra sukurti pagal Dievo paveikslą ir vadovaujasi protu, kurie yra gavę iš Jo įsakymą mylėti vienas kitą, kaip Jis mus mylėjo, pilnai įmanoma nenusigręžti nuo tų, kurie skaudina, mylėti tuos, kurie mūsų nekenčia. Jėzus sakydamas: „Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia, laiminkite tuos, kurie jus prakeikia, melskitės už savo niekintojus“ (Lk 6,27-28), mums paliepia ne tai, kas neįmanoma, bet, kaip savaime suprantama, Dievas neduoda įsakymų, kurie ne pagal žmogaus jėgas.

Pats Viešpats visu savo gyvenimu rodė meilę tiek teisiamajam, tiek nusidėjėliui, net mirdamas ant kryžiaus Jis meldė savo kankintojams atleidimo: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23,34). Mokiniai apdovanoti Šventąja Dvasia, įtikėję, drąsiai skelbė Jėzaus prisikėlimą. Patyrę kankinystę, jie karštai meldėsi už savo priešus, žudikus.

Civilizacija, industrializacija, kompiuterizacija ir apskritai galinga mokslo pažanga savotiškai griauna žmogaus ryšį su žmogumi. Prieš šimtą metų ir daugiau žmogus net nesvajojo apie tokius pasiekimus kaip dabar, tačiau tarpusavio santykiai buvo kur kas šiltesni. Šeimose augo ne vienas ar du vaikai, bet žymiai daugiau. Vaikai nuo mažumės buvo pratinami rūpintis vieni kitais, vėliau pasenusiais tėvais. Taip jie mokėsi mylėti žmones. Tėvai, seneliai, išmokydavo beveik visko, ko jiems galėjo prireikti gyvenime. Kaimynai vieni apie kitus viską žinodavo, drauge būdavo džiaugsme ir skausme. Šiais laikais net šeimos išblaškytos, retai besusitinka. Žmonės nutolo, atšalo, užsidarė prie kompiuterių, televizorių, už aukštų tvorų, mūrinių sienų.

Galbūt prisikėlęs Kristus dar vis sunkiai randa kelią į tavo širdį. Tačiau neprarask vilties, nors atrodytų, kad Jis negirdi ir neatsako į tavo maldas ir prašymus. Tik meilė, kuri yra Dievas mumyse, parodys, ką turime daryti, kad sutiktume Jėzų, tik meilė padės vykdyti Jo valią – mylėti vienas kitą, kaip Jis mums įsakė. Amen.