Mieli broliai ir seserys Kristuje, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Žengimas į Dangų (Šeštinės – yra svarbiausias Velykų slėpinio įgyvendinimo etapas. Tai ne tik liturginė iškilmė, kuri mums primena, jog Jėzus, iškentęs kančią, perėjęs mirtį, pašlovintas per Jo Kūno prikėlimą, grįžo į savo dangiškojo Tėvo namus, kur buvo pasodintas Dievo Tėvo dešinėje.

Kartu ši šventė byloja, kad visos Jėzaus kalbos nebuvo tušti žodžiai, vien gražūs pažadai. Vos pradėjęs savo veiklą, Jėzus „ėmė skelbti Gerąją Dievo Naujieną: ‘Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat!‘“(Mk 1,14–15). Jis kvietė: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa kita bus jums pridėta“ (plg. Mt 6,33). Jėzus kalbėjo ir apie tai, jog Jis nužengė „iš Dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris jį siuntė“(plg. 6,38). Jėzus tvirtino: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius“ (Jn 6,51).

Jėzaus sugrįžimas pas Tėvą suteikia viltį, kad ir mes įtikėjusieji, kurie švenčiame Eucharistiją, kurie dažnai valgome Jo Kūną ir geriame Jo Kraują taip pat pateksime į dangiškojo Tėvo namus. Juk pats Jėzus pasakė: „Mano tėvo namuose daug buveinių (...). Einu jums vietos paruošti. Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir pas save pasiimsiu“ (Jn 14,2–3). Kristus, išėjęs iš Tėvo, tapęs žmogumi, parodė pavyzdį, kaip turime gyventi, kad būtume verti Dievo karalystės. Sugrįžęs atgal pas Tėvą, Jėzus atvėrė dangaus duris visiems mums.

Tik pirmiau nei įžengsime į dangiškojo Tėvo buveinę, ant mūsų nužengia Kristaus pažadėtoji Dvasia. Ji stiprina ir drąsina, padaro bebaimiais Jo Evangelijos skelbėjais. Tik Šventosios Dvasios perkeisti mes galime skelbti Prisikėlusįjį ir tikėtis Dangus. Mielieji, Kristus įžengė į Dangų ir tai nėra graudus atsisveikinimas su Juo, tai ne baimė likti vieniems be globos, tai ne sielvartas: „Viešpatie, kaipgi mes gyvensime be Tavęs?“

Jei mes šiandien taip mąstytume, tai kaip galilėjiečiai sulauktume angelų įspėjimo: „Vyrai, galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate matę jį žengiant į dangų“ (Apd 1,11). Jėzus pasakė savo mokiniams: „Aš žengiu pas savo Tėvą, ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą“ (Jn 20,17). Todėl ir mes, gyvendami vienybėje su Juo turim viltį patekti į dangiškojo Tėvo namus. Kristus įžengė ne į rankų darbo šventyklą – tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas prieš Dievo veidą“ (Žyd 9,24) - skaitome apaštalo Pauliaus laiške žydams.

Tai įvyko Jo mokinių akivaizdoje, kad jie liudytų apie tai visam pasauliui. Ir kaip liudija apaštalas Lukas, mokiniai „didelio džiaugsmo kupini, sugrįžo į Jeruzalę, jie nuolat lankė šventyklą ir šlovino Dievą“ (Lk 24,23). Taigi, laukdami Šventosios Dvasios, kurią Jėzus pažadėjo atsiųsti, apaštalai dienas leido melsdamiesi ir šlovindami Dievą. Tai kvietimas ir mums, kad laukdami Sekminių šventės, paskirtume tą savaitę maldai, prašant Šventosios Dvasios sustiprinti mūsų tikėjimą, viltį amžinajam gyvenimui ir meilę Jėzui Kristui, kuris atvėrė mums vartus.

Mieli broliai ir seserys, pagerbdami šią dieną, paklausykime apaštalo Pauliaus patarimo: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje“ (Kol 3,1-2). Tad kelkime savo širdis ir mintis į dangų, su pasitikėjimu žvelkime į Viešpatį, skelbdami, kad Dangaus vartai yra atviri visiems, kurie Juo tiki ir ištikimai Jam tarnauja. Tikėkime ir gyvenkime viltimi, kad Jėzus nepaliaus rūpintis mumis ir išlies malonių, reikalingų Jo Bažnyčiai stiprinti. Amen.