Mieli gimnazijų vadovai, mokytojai, svečiai, brangūs abiturientai, tėveliai ir visi susirinkusieji į šią, visiems mums reikšmingą šventę. Vieni mūsų džiaugiasi matydami tiek daug šviesių veidų, kiti dėkoja Dievui už sėkmingai įveiktus gyvenimo slenksčius, per kuriuos teko pereiti, kol atėjo iki šios dienos. Šiandien abiturientų veiduose džiaugsmas ir šypsenos, o rytojus dar pilnas nerimo, nes dar laukia pats svarbiausias išbandymas – egzaminai.
Jėzus atsisveikindamas su žemiškuoju gyvenimu mokiniams kalbėjo: „Prabėgs valandėlė – ir manęs neregėsit, ir dar valandėlė – ir vėl mane pamatysit“ (Jn 16,16). Mokiniai nieko nesuprasdami žvelgė į Mokytoją. Jie tuomet nesuprato, kad Jėzus kalba apie nepaprastai greitai prabėgantį laiką. Iškeliaudamas Jėzus norėjo atkreipti dėmesį, kad gyvenimas žemėje yra laikinas, greit prabėgantis.
Jei jūsų paklausčiau:
 – Ar pajutote, kaip užaugote, kaip prabėgo mokykliniai metai, kuriuos skaičiavote skambučiais, rudeniais ir pavasariais? – Ar prisimenate jaudulį, nerimą, kurį išgyvenote pirmą kartą peržengę mokyklos slenkstį?
 – Ar prisimenate mielą, švelnią pirmąją mokytoją, kuri tarsi mama dalijo meilę, rūpestingai mokė rašyti pirmąją raidę, pirmąjį žodį „mama“, mokė skaičiuoti, kiek pirštukų turi jūsų rankos, kiek medžių auga jūsų mokyklos kieme, kiek pro šalį praskrido paukščių ir dar kitokių dalykų?
– Argi ne akimirką truko mokykliniai metai?
Paklausykite, ką kalba jūsų seneliai: „Ak, kaip greit prabėgo gyvenimas! Ir dar tiek daug yra neįgyvendintų planų...“ Todėl, brangieji, visi mes turime branginti kiekvieną mums Dievo duotą gyvenimo akimirką. Svarbiausia gyventi taip, kad šalia jūsų kiti jaustųsi laimingi. Ką tik girdėtoje Evangelijoje Jėzus sėdinčio prie kelio aklojo paklausė: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ (Mk 10,51).
Šventajame Rašte kelias, tai troškimų ugdymas, kad žinotume, ko prašyti. Aklasis elgeta vaizduoja kiekvieną, kuris yra apsisprendimo kelyje. Mieli abiturientai, šiandien jūs tarsi aklasis Bartimiejus, stovite pasirinkimo kryžkelėje. Jūsų širdyse nerimas, gal net baimė. Jūs svarstote, kuriuo keliu pasuksite.
Šiandien labai daug kalbama apie laisvę, apie meilę, apie gailestingumą, apie laimę. Kažkas yra pasakęs, kad žmogaus sąmonė yra tarsi didelis namas su daugybe kambarių. Kai gimsta žmogus, jis peržengia vieno tų kambarių slenkstį ir ten dažnas išgyvena iki pat mirties, tai yra tame pačiame sąmoningumo lygmenyje. Kad galėtume atverti duris į aukštesnį sąmoningumo lygį, privalome jas atverti vidun, į save. Kai suvoksite, jog jums nebūtina būti uždarytam viename žinojimo kambaryje, tai reikš, kad pažvelgėte į save. Štai taip tampama laisvu žmogumi. Tikroji laisvė, tai nustoti rūpintis savimi. Geriausias būdas šito pasiekti, tai pradėti rūpintis kitais.
Ar galite įsivaizduoti bent vieną dieną, kai nė karto nepagalvojote apie save. Ar negalvodami apie atlygį, galėtumėte ištiesti ranką ir padėti kitam? Ar galite įsivaizduoti, kad be pykčio, nusivylimo sugebėsite priimti tai, jog nepakankamai buvote įvertintas, kad su jumis pasielgta nesąžiningai ir t.t. Jei norite patirti tikrą laisvę, turite peržengti kasdieninių minčių rutiną – pyktį, godumą, pavydą, pagiežą, baimę, nerimą, nepasitenkinimą, sumišimą ir visa tai, kas įkalina jus viename žinojimo kambaryje. Šiandien jūs apsisprendimo kelyje. Ar įkalinsite save kasdieninių minčių kalėjime, ar ryšitės sutraukyti savimanos grandines, neteiksite sau ypatingos svarbos!
Kai žmogus nesusireikšmina, kai jo nepersekioja manija kuo geriau pasirodyti ir gauti kuo geresnį įvertinimą, tuomet jo gyvenimas tampa prasmingas, kupinas džiaugsmo ir palaimos. Vienam pačiam neįmanoma šito pasiekti. Mūsų, katalikų, išsigelbėjimas yra pasitikėjimas Dievu. Per maldą kreipiamės į jį prašydami padėti nugalėti savo silpnybes, savo egoizmą, puikybę ir žengti į aukštesnį sąmoningumo lygį, kuris skatina dvasiškai tobulėti. Kai kalbu apie dvasingumą, turiu omeny tam tikrą santykį su Dievu, dieviškų savybių – meilės, atlaidumo, gerumo, gailestingumo, vidinės ramybės ir palaimos augimą. Dvasingumas nėra dogmų ar taisyklių rinkinys, bet šviesa ir džiaugsmas, kurie pasireiškia per meilę ir šių jausmų skleidimą aplink save.
 Baigdamas noriu palinkėti, kad vienas iš gyvenimo tikslų jums būtų – pažinti Dievą. Ne tik žinoti, kad Dievas yra, bet pažinti Jį, jausti Jo artumą, nes tik su Jo pagalba sugebėsite įveikti visas kliūtis, trukdančias gyventi prasmingą, sėkmingą, visavertį ir laimingą gyvenimą. Amen.