Mieli tikintieji, šios dienos – Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės šv. Mišiose visi skaitiniai kalba apie duoną gyvybiškai svarbią žmogaus gyvybei palaikyti. Pirmajame skaitinyje iš Pradžios knygos Salemo karalius ir kunigas Melchizedekas atnašavo duoną ir vyną. Šiame veiksme krikščioniškoji tradicija įžvelgia eucharistinės aukos provaizdį.

Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius korintiečiams primena Paskutinės vakarienės įvykį. Jis kalba, jog viską gavo iš Viešpaties Jėzaus, kai tą naktį, kurią buvo išduotas, Jis paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“ (1 Kor 11,23-24). Nors apaštalas Paulius nematė gyvojo Jėzaus „veidas į veidą“, jam tik regėjime pasirodė prisikėlęs Jėzus, taip pat jis pažino Jėzų Jo eucharistiniame Kūne, tačiau komentuodamas Jėzaus žodžius: „Tai yra mano kūnas (...), tai darykite mano atminimui“, jis moko korintiečius suvokti, kad Eucharistijos dovana apibendrina visą Atpirkimo slėpinį – mirties ir gyvybės.

Apaštalas Paulius pirmasis pavadino Bažnyčią mistiniu Kristaus Kūnu. Pirmajame laiške korintiečiams, 12-ajame skyriuje jis rašo: „Jūs esate Kristaus Kūnas ir atskiri jos nariai“ (1Kor 12,27). Toliau jis rašo, kad Kristaus Kūne – Bažnyčioje Dievas atskiriems jos nariams – įtikėjusiems į Kristų paskyrė įvairias pareigas. Taigi, mes, krikščionys, esame Kristaus Kūno nariai; Kristuje mes gyvename, veikiame, mirštame ir keliamės. Kiekvienas mūsų yra Kristaus Kūno – Bažnyčios narys tiek, kiek esame Kristuje, kiek Jo gyvenimas yra mumyse.

Švęsdami Eucharistiją, mes prisimename Kristaus auką už mus ant kryžiaus, kartu tikime, kad gyvasis Dievas dovanoja save ir per Jėzų laiduoja mums savo karalystės buvimą čia ir dabar. Evangelija pagal Luką aprašo duonos padauginimo stebuklą. Tai vėlgi Kristaus Kūno padauginimas Eucharistinėje duonoje provaizdis. Šį įvykį aprašo visi keturi evangelistai, tik skirtingu laiku. Mato ir Morkaus Evangelijose šis įvykis aprašomas po Jono Krikštytojo kankinystės, kai Jėzus pasitraukia į dykumą maldai.

Jono Evangelijoje po Jėzaus ištarmės apie Dievo, Jo dangiškojo tėvo liudijimą Sūnui. Šiandien duonos padauginimas vyksta po mokinių sugrįžimo iš misijos, į kurią buvo juos išsiuntęs Jėzus „skelbti Dievo karalystės, sveikatos ligoniams teikti“ (Lk 9,2). Suprantama, kad mokiniai yra pavargę, Jėzus pasitraukė su jais atsikvėpti į nuošalią vietą. Tačiau kaip girdėjome, minia atsekė iš paskos ir Jėzus juos neatstūmė. „Jis priėmė žmones ir kalbėjo jiems apie Dievo karalystę, pagydė tuos, kuriems reikėjo gydymo“ (Lk 9,11). Prisiartinus vakarui, mokiniai parodė dėmesį ir susirūpinimą žmonėmis. Jie prisiartino prie Jėzaus ir tarė: „Paleisk žmones (...), kad jie susirastų nakvynę ir maisto. Mes juk esme dykumoje! (Lk 9,12). Į tai Jėzus atsako: „Jūs duokite jiems valgyti!“ (Lk 9,13). Galima tik numanyti, kodėl Jėzus jiems taip pasakė. Galbūt tikrino jų tikėjimą, norėjo parodyti kokią galybę įgytų turėdami tikėjimą. Juk kartą yra pasakęs: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį (...) jums nebūtų nieko negalima“ (Mt 17,20). O galbūt norėjo parodyti savo, kaip Mesijo, galią.

Senojo Testamento Pranašų, Psalmių ir Išminties knygose pranašauta, kad Mesijo laikus lydės Dievo dovanų gausybė. Apaštalų atsakymas, kad jie neturi tiek daug duonos tokiai miniai žmonių ir po to jų pamaitinimas Jėzaus galia, akivaizdžiai patvirtina tai, jog Jis yra lauktasis Mesijas. Į minios pamaitinimo veiksmą Jėzus įtraukia ir apaštalus. Jis liepia jiems susodinti žmones būriais. Jie taip ir padarė. „Tuomet paėmęs penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis, jis pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, kad išnešiotų miniai“ (Lk 9,16). Toks pats duonos palaiminimas įvyksta per Paskutiniąją vakarienę, tas pats vyksta kaskart šv. Mišių Eucharistijoje - per dieviškąjį palaiminimą duona virsta Kristaus Kūnu, kuriuo maitindamiesi tampame viena su Kristumi.

Popiežius Benediktas XVI kalbėjo: „Prisikėlęs Viešpats, esantis duonoje, negali būti „suvalgomas“ kaip paprastas duonos gabalėlis. Valgyti šią duoną, vadinasi, bendrauti, vadinasi ,eiti į bendrystę su gyvojo Viešpats asmeniu. Ši bendrystė, šis „valgymo“ aktas yra tikras dviejų žmonių susitikimas, leidimas būti persmelktam gyvenimui To, kuris yra Viešpats“. Taigi, mielieji, priimdami Eucharistijoje esantį Jėzų, jūs esate perkeičiami, kitaip tariant, tampate viena su Tuo, kuris yra gyvoji Duona. Kita vertus, žmogus priimdamas Švenčiausiąją Komuniją, turi gerai ištirti savo sąžinę, atlikti nuoširdžią atgailą dėl savo nuodėmių, susitaikyti su Dievu, antraip apaštalas Paulius įspėja: „Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju (...). Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“ (1 Kor11, 27.29).

Mielieji, šiandien miestų, kaimų ir kaimelių gatves užtvindys tikinčiųjų procesijos, kurios neš, Kristų duonos pavidalu. Taip tikintieji liudys sutiktiesiems praeiviams savo tikėjimą prisikėlusiuoju Kristumi. Tuo pačiu procesijų dalyviai patikės Viešpačiui savo gyvenimą, kasdieninius rūpesčius, nepriteklių, vienišumą ir prašys Jo palaiminimo bei pagalbos. Kviečiu ir jus drąsiai liudyti savo tikėjimą, įsilieti į Eucharistinę procesiją, kurios priekyje eis pats Viešpats Jėzus Kristus. Tegul visi pamato mūsų džiaugsmą, sekant Kristų miesto gatvėmis. Amen.