Šio sekmadienio skaitiniai kaip liaudyje sakoma „pataikė į taktą“, nes byloja apie šių metų svarbiausią aktualiją – Dievo gailestingumą, apie Jo meilę žmogui ir begalinį norą jam padėti ištikus nelaimei, dideliam skausmui, nusidėjus Šventajai Dvasiai. Pažodinis girdėtos psalmės vertimas būtų: „Tik akimirksnį trunka Jo rūstybė, o palankumas teikia gyvenimą. Verksmas trunka tik per naktį, bet ryte ateina džiaugsmas“ (Ps 30, 6).

Dievo rūstybė, tai Jo auklyba. Jei mes nusižengiame, tai negalime tikėtis Dievo palankumo, tačiau Jo rūstybė trunka tik akimirka. Dievas visada pasiruošęs atleisti ir mūsų nusižengimus nustumia į šalį, vos tik mes su atgaila atsigręžiame į Jį. Dievas peržengia mūsų nuodėmę, mumyse esantį blogį, mato tik kas gero mumyse ir vis mus laimina. Tad, mielas klausytojau, nenusimink, jei esi išbandymo naktyje, jei tave slegia nuodėmės tamsa ir dėl to esi nuliūdęs. Padrąsink savo širdį viltimi, jog po nakties tamsos ateina šviesus džiaugsmingas rytas, nes Viešpats visada yra šalia, pasiruošęs nušluostyti kiekvieną ašarą.

Pirmasis skaitinys iš Pirmosios Karalių knygos ir Evangelijos pagal Luką ištrauka pasakoja apie našles, kurių vienintelė paguoda ir viltis gyvenime yra vienturtis sūnus. Suprantama, kad vienturtis sūnus našlės yra labai mylimas, juolab, kad jis yra vienintelis jos ramstis dabar ir senatvėje. Apskritai senovėje našlės padėtis buvo labai vargana. Neturėdama vyro, kuris ja rūpintųsi ir globotų, ji gyveno skurde ir jai grėsdavo įvairūs pavojai.

Todėl Senajame Testamente skaitome, jog našlėmis rūpinasi pats Dievas. Pas našlę į Sidonijos miestą Jis siuntė pranašą Eliją. Šalyje siautėjo sausra ir badas, o našlė turėjo vos saują miltų bei vandens. Per Eliją Viešpats, Izraelio Dievas, taip jai kalbėjo: „Miltai puode neišseks nei ąsotyje aliejaus nepritruks iki tos dienos, kurią Viešpats atsiųs žemei lietaus“ (1Kar17,14). Taip ir įvyko.

Ir štai šiandien girdėjome, kad šios našlės sūnus miršta. Ji sielvartaudama sako Elijui: „Tu atėjai pas mane, kad mano nuodėmės primintos būtų ir mano sūnus numirtų“ (1 Kar17, 18). Ji supranta savo nuodėmingumą ir mano, kad Dievas už tai ją baudžia. Elijui ji tarsi priekaištauja, kad per jo šventumą Dievui tapo regimos jos nuodėmės, todėl ji taip žiauriai nubausta. Elijas meldėsi, maldavo Viešpatį, kad sugrąžintų našlės sūnui gyvybę. Ir Viešpats išklausė, pasigailėjo, grąžino jaunuoliui gyvybę.

Panaši situacija aprašoma Evangelijoje. Tik čia susitinka dvi procesijos. Viena keliauja džiaugsmingai, jos priekyje pats Viešpats Jėzus. Kita – liūdna laidotuvių procesija. Jos priekyje nešamas miręs vienatinis našlės sūnus, iš paskos eina motina, kurios veidą kaustė skausmas ir graudžios ašaros riedėjo iš jos akių. Pamačius tokį vaizdą, Viešpačiui pagailo našlės, ir jis tarė: „Neverk! (Lk 7,13). Po to priėjo, palietė neštuvus ir prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ (Lk 7,14). Taip Jėzus, ištaręs tik vieną žodį „kelkis“, prikelia jaunuolį. Tuo tarpu pranašui Elijui to nepakako, jis net tris kartus gulė ant vaiko ir šaukėsi Viešpaties: „Viešpatie, mano Dieve, maldauju: tesugrįžta šio vaiko gyvastis į jo kūną!“ (1 Kar17, 21). Jėzui viso to nereikėjo daryti, nes Jis pats yra Dievas. Ir tai pripažino regėjusieji. Jie kalbėjo: „Didis pranašas atsirado tarp mūsų“ ir : „Dievas aplankė savo tautą“ (Lk7, 16).

Ši žinia apie Jėzų „pasklido visoje Judėjoje ir visoje šalyje“ (Lk 7, 17). Jėzus pasakė: „Jaunuoli, sakau tau: Kelkis!“ ir tai reiškia: prisikelk iš fizinės mirties, grįžk į žemiškąjį gyvenimą. Žmogus patiria ne tik fizinę, bet dažnai ir dvasinę mirtį, kai jį ištinka sunki liga, darbo praradimas, kai patiria skaudžią vaiko, sutuoktinio, artimo žmogaus netektį, kai patenka į sunkią situaciją, kuri verčia nusidėti, kažką kaltinti, dažniausiai net Dievą. Iš dvasinės mirties prisikelti įmanoma tik per Atgailos sakramentą, per kurį Dievas žmogų patraukia arčiau savęs, priglaudžia prie savo gailestingosios širdies, nušluosto ašaras ir taria: „Eik ramybėje, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius laiške galatams išpažįsta: „Jūs, be abejo, esate girdėję, kaip aš kadaise elgiausi (...); kaip be saiko persekiojau Dievo Bažnyčią (...), tas kuris mane pasirinko (...); ir pašaukė savo malone, panorėjo apreikšti manyje savo Sūnų“ (Gal 1,13.15).

Mums visiems gerai žinoma apaštalo Pauliaus istorija. Jis, būdamas uolus krikščionių persekiotojas, vyko į Damaską suiminėti krikščionių ir štai netoli miesto jį apšvietė Kristaus šviesa. Apakintas, jis tris dienas išbuvo „neregintis, nieko nevalgė ir negėrė“ (Apd 9,9), po to Dievo siųstasis žmogus Ananijas uždėjo ant jo rankas ir tarė: „Broli Sauliau! Viešpats Jėzus, kuris tau apsireiškė kelyje, atsiuntė mane, kad tu vėl regėtum ir taptum pilnas Šventosios Dvasios“ (Apd 9,17). Taip Saulius, būsimasis apaštalas Paulius, buvo prikeltas iš dvasinės mirties.

Mes galim išvardinti ne vieną tokį dvasinį prisikėlimą. Galbūt savo aplinkoje galite atrasti dvasinių atsivertimo pavyzdžių, o galbūt ir pats asmeniškai esate kažką panašaus patyręs. Viena aišku, Dievas visada yra pasiruošęs padėti, Jis gali ateiti kada panorėjęs, todėl turime būti budrūs, visada pasiruošę susitikimui su Juo.

Šiandien švenčiame Tėvo dieną. Geras rūpestingas tėvas šeimoje tikra laimė žmonai, vaikams, visuomenei. Bet kaip dažnai netikėta mirtis, pavyzdžiui, autoįvykyje ar šiaip įvykus nelaimingam atsitikimui darbe, kelyje, išplėšia tėvą iš šeimos židinio. Lieka našlaičiai vaikai, sielvartaujanti žmona. Aišku, šiais laikais tai ne taip tragiška, kaip anuomet, nes daugumoje moteris savarankiška, sugebanti pragyvenimui užsidirbti pati. Daug baisesnė nelaimė, kai šeimos tėvą ištinka dvasinė mirtis: alkoholis, narkotikai, kitos priklausomybės, o taip pat lengvabūdiškas gyvenimas, nuotykių ieškojimas. Sunki našta gula ant moters pečių, vieniši ir nelaimingi jaučiasi vaikai. Tokiu atveju gali padėti tik artimųjų maldos, kantrybė, nuoširdus troškimas padėti prisikelti šeimos tėvui iš dvasinės mirties, į kurią jį įstūmė nuodėmė. Šiandien taip pat visi kartu nuoširdžiai melskimės ir prašykime Dievo dvasingų, rūpestingų šeimos tėvų, kurie savo pavyzdžiu nutiestų vaikams kelią ne tik į gyvenimą, bet į Dievo širdį. Amen.