Mieli tikintieji, šio sekmadienio skaitiniai kaip ir pereitą tęsia iškalbingą Dievo gailestingumo liudijimą. Pirmasis skaitinys iš Senojo Testamento Antrosios Samuelio knygos pasakoja apie karalių Dovydą. Pradžioje pranašas Natanas jam primena Viešpaties malones, kurias Dovydas patyrė: jis buvo paskirtas Izraelio karaliumi, jam buvo atiduoti valdovo namai, jis buvo išgelbėtas iš karaliaus Saulio rankų. Viešpats sako: „Jei šito būtų per maža, tai dar šio bei to būčiau tau pridėjęs“(2 Sam 12, 8). Toliau Viešpats Dovydui priekaištauja dėl jo neištikimybės Viešpaties žodžiui, dėl pikto, kurį Dovydas padarė: užmušė hetietį Uriją ir vedė jo žmoną. Kadangi Dovydas suprato, ką padaręs, atgailavo už nuodėmę, tai išgirdo Natano žodžius: „Viešpats atleidžia tavo nuodėmę: tu nemirsi“ (2 Sam 12,13).

Kaip matome, Dovydą slėgė dvi sunkios nuodėmės: svetimavimas ir žmogžudystė. Tačiau, kai Dovydas suprato savo padėties rimtumą ir nuoširdžiai gailėjosi, Viešpats jam atleido. Evangelijoje aprašoma labai jaudinanti scena. Pas fariziejų, kur į svečius buvo pakviestas Jėzus, ateina mieste žinoma nusidėjėlė. Visų pirma kyla klausimas, kaip ją įleido tarnai, kodėl ji laisvai ateina ten, kur susirinkę kilmingi svečiai? Visa esmė yra ta, kad Jėzaus laikais namai buvo atviri visiems. Kiekvienas panorėjęs laisvai galėjo užeiti, netgi pasivaišinti arba paprasčiausiai pasmalsauti, kokia proga yra susirinkę svečiai. Taip šiuose namuose atsiranda ir ši niekinama, atstumta moteris. Mums taip pat sunkiai įsivaizduojamas jos priėjimas „iš užpakalio prie Jėzaus kojų“ (plg. Lk 7,38). Tačiau anuomet žydai valgė ne prie stalo, bet pusiau prigulus ant žemės. Taigi, moteris galėjo lengvai ,per daug neatkreipdama į save dėmesį, prieiti prie Jėzaus kojų ir išreikšti Jam ypatingą pagarbą, kai tuo tarpu fariziejus Simonas neparodė elementaraus dėmesio pakviestam svečiui, už ką susilaukia Jėzaus priekaištų.

Evangelistas Lukas labai vaizdingai ir jautriai aprašo moters atgailos sceną. Ji „priėjusi iš užpakalio prie Jėzaus kojų, verkdama ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti jas savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu“. (Lk 7,38). Įsivaizduokite, kiek prireikė jai drąsos, pasiryžimo šiam veiksmui, keleto vyrų akivaizdoje, kurie su panieka smerkiančiai žvelgė į ją. Jėzus suprasdamas, ką apie visa tai mąsto fariziejus Simonas ir kiti, pasako palyginimą apie du skolininkus, kurie neturėjo iš ko gražinti skolos ir šeimininkas abiems dovanojo skolą, vienam – didesnę, antrajam – mažesnę. Į Jėzaus klausimą: „Kataras labiau jį mylės? (Lk 7,42), Simonas buvo priverstas pripažinti: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota“ (Lk 7,23). Tuomet Jėzus atsisukęs į moterį tarė: „Jai atleidžiama daugybė nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“( Lk7, 47).

Taigi, Evangelijoje susidūrėme su dviem nuostatomis atžvilgiu Jėzaus. Fariziejus Simonas pasikvietė Jėzų iš smalsumo, siekdamas iš arčiau pažinti žmogų, apie kurį tiek daug kalbama, kuris pagarsėjo stebuklingais darbais, paskui kurį seka minios žmonių. Šeimininkas Jėzui net neparodė deramo svetingumo. Jis net piktinosi tuo, kad Jėzus leidosi liečiamas moters, kuri mieste garsėjo kaip paleistuvė. Tuo tarpu moteris atėjo iš didelės meilės Jėzui, ji tikėjo, kad Jėzus jai gali padėti, išvaduoti iš nuodėmės pančių. Ji troško Jėzaus gailestingumo ir susilaukė. Jis jai tarė: „Atleidžiamos tavo nuodėmės. (...) Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami“ (Lk 7,48.50).

Jėzaus elgesys su nusidėjėle leidžia suprasti keletą dalykų. Pirmiausia tai, jog nuodėmė negali sutepti Dievo, negali sumenkinti Jo autoriteto ar kaip nors Jam pakenkti. Jėzus nebijo bendrauti su nusidėjėliais, Jo nežemina santykiai su jais. Ir tai jokiu būdu nereiškia, kad Dievas pritaria ar toleruoja nuodėmę ir blogį. Jis smerkia nuodėmę ir stengiasi išlaisvinti žmogų iš jos, nes ji žaloja bei naikina žmogų.

Šiandien dažnai gailestingumas painiojamas su tolerancija. Dažnas gyvenantis nuodėmėje, reikalaudamas sau pagarbos, kartu nori, kad būtų toleruojamas jo daromos klaidos bei nuodėmės. Tokių pavyzdžių apstu mūsų gyvenime. Dievas griežtai smerkia nuodėmę, kurią reikia sunaikinti ir parodo gailestingumą žmogui, kurį reikia išlaisvinti iš jį žudančio blogio. Tačiau Dievo gailestingumas gali padėti ir pakeisti žmogų, tik kai jis prisipažįsta blogai besielgiąs, kai jis gaili ir prašo atleidimo. Dievo atleidimas nepaliečia to žmogaus, kuris nemato, neatpažįsta savo nuodėmių, nesigaili dėl jų ir nenori keistis.

Atidžiai pažvelkite į savo širdį ir paklauskite savęs: „Ar nėra mano gyvenime neatpažintos nuodėmės, dėl kurios turėčiau gailėtis ir prašyti Dievo atleidimo?“ Atpažinti ir išpažinti nuodėmę – vadinasi pasakyti Dievui tai, ką Jis jau seniai žino ir laukia jūsų atgailos. Dievui ne tiek svarbu išgirsti jūsų prisipažinimą, kiek svarbu jums sąžiningai prisipažinti klydus, pasiryžti keistis, nebesugrįžti į nuodėmingą kelią. Kaip Jėzus būkime dėmesingi ir padėkime klystantiems sugrįžti į doros kelią. Palikime Dievui nuspręsti kokio dydžio yra nuodėmė - tiek tavo, tiek kito žmogaus. Todėl su pasitikėjimu, be baimės ateikite prie klausyklos su viltimi, kad išgirsite išganingus žodžius: „ Atleidžiamos tau nuodėmės. (...)Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik ramus“ (Lk 7,48.50).

Nuoširdžia malda ne tik šiandien, bet kaskart, kai suklupsite maldoje, prašykite: „Jėzau, ateik, suteik tikėjimo ir pasitikėjimo Tavimi malonės dovaną; sugriauk visas sienas, skiriančias nuo Tavęs. Tau viskas įmanoma. Į tave sudedu visas savo viltis“ Amen.