Mieli broliai ir seserys Kristuje, Dievo žodis, kurį šiandien išgirdome kviečia mus susimąstyti, pažvelgti į savo širdį ir sąžiningai atsakyti į Jėzaus pateiktą klausimą, kurį Jis uždavė mokiniams ką tik perskaitytoje Evangelijoje. Jėzus mokinių paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ (Mt 16, 15). Taip klausdamas Jėzus siekia, kad mokiniai, kartu ir mes įvertintume Jo tapatybę, o drauge ir Jo pasiuntinybę. Kas Jis yra? Kokios pozicijos laikytis Jo atžvilgiu? Visų mokinių vardu atsakė Simonas Petras: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16, 16).

Tai buvo tikras, autentiškas tikėjimo išpažinimas, todėl jis išgirdo atsakymą: „Palaimintas esi, Simonai, Jono sūnau. Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės “ (Mt 16, 17–18). Tas pats klausimas: „O kuo jūs mane laikote?“ šiandien užduodamas ir mums visiems, kiekvienai ir kiekvienam iš mūsų. Kokį atsakymą išgirs Viešpats šiandien iš tavo lūpų, mielas krikščionį, kuris kiekvieną sekmadienį, gal net dažniau ateini pašlovinti ir padėkoti Viešpačiui už gautas malones iš Jo rankų? Linkiu jums, nuoširdžiai pažvelgti į savo širdies gilumą ir rasti teisingą atsakymą.

Rasti teisingą atsakymą mokė mus šventasis popiežius Jonas Paulius II, kai buvo atvykęs į Lietuvą 1993 metais. Jis ragino eiti paskui Kristų ir Jam patikėti savo likimą, į Jį sudėti savo viltis. Savo pontifikato inauguracijos dieną jis kvietė: „Nebijokite priimti Kristaus ir paklusti Jo valdžiai!(...) Nebijokite! Atverkite, plačiai atlapokite duris Kristui!“(1978 10 22 d.) Tokio nusistatymo mus šiandien moko popiežius Pranciškus.

Jis pataria mums, kad su entuziazmu atsakytume Jėzui: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus.“ Šventasis Tėvas ragina mus su evangeliniu paprastumu sekti Jėzų Kristų, tad tegul jo kvietimas tampa mums gyvenimo programa. Vienoje katechezėje pop. Pranciškus kalbėjo: „Mes einame Jėzaus keliu, jei gyvenamą priimame kaip dovaną. Jei neiname Judo keliu, kuriame nėra vaisingos meilės. Padėti gali tik Šventoji Dvasia, kurios turim prašyti: „Ateik Šventoji Dvasia, ateik ir duok man talpią širdį, kuri sugebėtų nuolankiai ir romiai mylėti, duok dosnią širdį, kad sugebėčiau karštai mylėti.“ Prašykime Šventosios Dvasios, Kad apsaugotų nuo egoizmo kelio, kuris galiausiai nuveda į blogio kelią.“ Evangelijoje išgirdome kiekvienam mūsų gan skausmingus Jėzaus žodžius: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, praras ją, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės“(Lk9, 23-24). Tokia yra tiesa, ir Jėzus išganymą atnešė per kryžių, per kančią, aukodamas savo gyvybę už mus. Tuo tarpu mes norime būti stiprūs, nepažeidžiami, netgi nemirtingi. Tai nuo amžių pradžios žmogaus svajonė.

Vaikystėje mėgome žiūrėti filmus, skaityti pasakas, legendas, kuriose apstu pasakojimų apie nenugalimus, drąsius, nemirtingus herojus, bandėme juos kopijuoti, pritaikyti savo vaikystės žaidimų pasaulyje. Žinoma šiandieniniam vaikui tai skamba galbūt net juokingai, nes jų pasaulį yra užvaldę kompiuteriai, išmanieji telefonai. Reta šeima, kur vaikas skatinamas skaityti. Tėvai užsiėmę savomis problemomis, džiaugiasi, kad jų atžalos tyliai leidžia laiką namuose, prie savo „technikos“. Nebeliko smėlio dėžių, nebeliko kiemo erdvių, kur vaikai galėtų susirinkti, per žaidimus realizuoti savo fantaziją, tiesiog kartu praleisti laiką. Šiandieninis jaunimas mažai kas žino tokius posakius kaip „liepos lapas“, „Achilo kulnas“, „Samsono nukirpti plaukai“, nes kažin ar skaitė legendą apie didvyrį Zygfridą, kuris nužudė drakoną, išsimaudė jo kraujyje, kad taptų nemirtingas. Tačiau maudantis ant peties jam prilipo liepos lapas ir taip lieka pažeidžiama vieta. Legenda apie Trojos didvyrį Achilą pasakoja, kad jo motina norėdama padaryti sūnų nemirtingą, maudo jį ugnyje ir vandenyno vandenyse. Berniuką ji laikė už kulniuko. Taip ir lieka pažeidžiama vieta – Achilo kulnas.

Apie Samsono plaukus pasakoja Senasis Testamentas, Teisėjų knygoje. Jo galia slypėjo plaukuose, kol jų nenukirpo Dalila. Taigi, mielieji, kiekvienas žmogus turi silpną pažeidžiamą vietą, per kurią jis išgyvena kančią ir skausmą. Kitaip tariant neįmanoma pačiam žmogui įgyvendinti svajonę -tapti nepažeidžiamu, nemirtingu. Kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau susiduria su skausmu, išgyvenimais, kurie kartais įstumia į neviltį. Kai kuriems tai tampa įrodymu, jog Dievo nėra. Tuo pačiu tai parodo, kad jie Dievo nemylėjo, neturėjo tikro tikėjimo. Jiems Dievas buvo reikalingas tik jų įgeidžiams tenkinti. Kažkas nepasisekė, į maldas nebuvo atsako, vadinasi Dievo nėra, ir žmogus pradeda nusiraminimo ieškoti vartodamas vaistus, alkoholį, narkotikus arba lošimo namuose, betiksliai leisdamas laiką prie kompiuterio ir kita...Deja tokiu būdu sielos žaizdų neįmanoma išgydyti. Anuomet Jono Krikštytojo nusidėjėliai klausė: „Tai ką mums daryti?“ Ir jis kiekvienam davė patarimą.

Mums į šį klausimą atsako Jėzus. Petrui išpažinus: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“(Mt16, 16), kitaip tariant – Gelbėtojas, Išganytojas, Jėzus atsako: „(...)reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų(...)atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikeltų“(Lk9, 22). Vadinasi tik Jėzaus kančioje, Jo žaizdose, Jo mirtyje ir prisikėlime yra išgelbėjimas. Taigi, mielieji, tikėjimas ir išganymas ateina per skausmą ir sužeidimus. Tik taip tampama šventaisiais. Daugelis tik tokiu būdu atranda tikėjimą, pažįsta Dievą ir Jo Sūnų, patiria Šventosios Dvasios veikimą.

Brangūs tikintieji, kasdieninėje maldoje prašykime mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus parodyti savo garbę, kad galėtume šlovinti ir dėkoti, nes tik Jis - mūsų Išganytojas, mūsų Gelbėtojas. Jis savo mirtimi ir prisikėlimu išgelbėjo mus nuo amžinosios mirties, tik per Jį tampame laisvi, drąsūs, nepažeidžiami, nes tikime Jo pažadu: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą“(Jn6, 54). Amen.