Šios dienos Evangelija kalba apie pasiuntinystę, apie Dievo karalystės skelbimą, apie ramybę kiekvienuose namuose. Jau ankstesniuose Evangelijos skyriuose skaitėme: „Sukvietęs Dvylika,Jėzus suteikė jiems galią ir valdžią visiems demonams ir ligoms gydyti. Paskui išsiuntė Dievo karalystės skelbti, sveikatos ligoniams teikti“ ( Lk 9, 1-2).

Pereitą sekmadienį, kai Jėzus pasiryžo eiti į Jeruzalę „Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius“ (Lk9,52). Pasiuntinys dar kitaip vadinasi apaštalu.O štai šiandien girdėjome: „Paskui Viešpats paskyrė dar kitus septyniasdešimt du mokinius ir išsiuntė juos po du, kad eitų pirma jo į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti“ (Lk10, 1).

Šitiems mokiniams Jis pasakė: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskime pjūties šeimininką,kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“(Lk 10,2). Taigi Jėzus pirma savęs siunčia mokinius. Tačiau tarp jų tarsi daromas skirtumas - pirmieji dvylika buvo pavadinti apaštalais, tai artimiausieji Jėzaus draugai, jiems suteikti didesni įgaliojimai,didesnė galia ir valdžia visiems demonams ir ligoms gydyti.Tuo tarpu septyniasdešimt du vadinami tik mokiniais.

Tuo Išganytojas tarsi nustato Bažnyčioje hierarchiją, tvarką tarp vadovaujančiųjų, todėl 72 mokytinių pareigos turėjo būti mažesnės už apaštalų.Jie siunčiami po du, kad vienas kitam padėtų, vienas kitą palaikytų, padrąsintų.Pirmieji dvylika apaštalų mums gerai žinomi – kokia jų kilmė, kokie jų vardai, kokios profesijos. O štai apie šiuos 72 mokinius, Evangelija nieko nerašo. Mums nežinomi jų vardai, nei ką jie veikė, nei kur gyveno. Netgi neaišku, kaip ilgai jie sekė Kristų. Gal būt po Kristaus kančios ir mirties, o gal dar anksčiau išsibėgiojo, išsivaikščiojo kas sau, grįžo prie seno gyvenimo.

Tuo tarpu žinome, kad Judas išdavė Kristų ir po to pasikorė, visi kiti, išskyrus Joną, mirė kankinio mirtimi už tikėjimą. Tačiau, nors ir nežinomi pirmieji ankstyvosios Bažnyčios nariai, jie gavo Šventosios Dvasios galios, buvo pasiųsti skelbti Evangelijos ir nešti ramybę: „Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: „Ramybė šiems namams!“(Lk10, 5).

Ramybė arba Šalom (Shalom) reiškia gyvenimą be vargo, sielos ir kūno sveikatą, gyvenimą su Dievu. Ramybės priešai yra blogybė, nuodėmė, nutolimas nuo Dievo. Toliau Jėzus sakė: „Gydykite to miesto ligonius ir sakykite visiems: „Jums prisiartino Dievo karalystė“(Lk10, 9). Vadinasi, įpareigojo padėti žmonėms išsilaisvinti iš nuodėmių, pagydyti sielas, padėti įtikėti Dievo galia, Jo gailestingumu ir meile. Nuodėmingas žmogus yra tarsi vergas, nelaisvas, nuolat susikrimtęs, nelaimingas.

O Dievas trokšta žmonėms laisvės, ramybės ir laimės. Mielieji, Kristus šiandien mums sako: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža“ ( Lk10,2). Ir šiandien Jis nori mus siųsti kaip nežinomus mokinius, nešti Jo ramybę, skleisti meilę ir skelbti Dangaus karalystę. Kyla klausimas, ar kiekvienas galėtume tai atlikti taip, kaip tai padarė anie 72 mokiniai?Atsakymas yra vienintelis – taip.

Tam mus įpareigoja Krikšto bei Sutvirtinimo sakramentas, kuris suteikia „ypatingos Šventosios Dvasios jėgos, kad kaip tikri Kristaus liudytojai žodžiais ir darbais skleistume tikėjimą, drąsiai išpažintume ir gintume Kristaus vardą ir niekada nesigėdytume Kryžiaus“( KBK, 1303). Mieli broliai ir sesės Kristuje, visada pasilikime Jėzuje, kasdien priimkime savo pašaukimą liudyti Jo Evangeliją.

Atsiminkime, kad mums duota galia ir valdžia padėti Jėzui vesti sielas į dangų. Jei mes gyvensime Kristuje ir tvirtai laikysimės Jo įstatymų, Jo meilė liesis iš mūsų, trauks žmones ir,jie žvelgdami į mūsų džiaugsmo kupinus veidus, norės taip pat keistis, atsinaujinti. Įkvėpti Kristaus žodžių: „Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“(Lk10,2), prašykime Šventosios Dvasios sustiprinti mūsų tikėjimą, suteikti mums drąsos ir tvirtumo,kad galėtume būti uoliais Jėzaus pjūties darbininkais. Amen.