Mieli broliai ir seserys Kristuje, Evangelijoje išgirdome klausimą, kuris visais laikais neramina žmoniją: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“(Lk 10, 25) Atrodytų savaime suprantamas klausimas užduotas žmogui, kuris tiek daug kalba apie Dangaus karalystę, apie amžinąjį gyvenimą, tik yra vienas „bet“.

Įstatymo mokytojas paklausė mėgindamas Jėzų. Jis nebuvo nuoširdus, bandė „sugauti“ Jėzų kalboje, kaip ne vieną kartą bandė tai padaryti fariziejai, Rašto aiškintojai ir kiti Jėzaus priešai. Jėzus kaip girdėjome į klausimą atsakė klausimu: „ O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ (Lk 10,26).

Kalbinęs Jėzų Įstatymo žinovas kaip matome buvo išsilavinęs ir pažangus žydas, jis iš visos gausybės priesakų išrinko būtent tą, kuris yra dorovės pagrindas- meilės įstatymą. Tą patį tvirtina ir apaštalas Paulius, sakydamas: "Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: "Mylėk savo artimą kaip save patį" (Gal 5, 14). Visi žydai anuomet sutarė dėl to, kad įsakymų laikymasis turi būti sudvasintas; visa žmogaus dorovė turi plaukti iš širdies, iš sielos gelmių.

Morkaus Evangelijoje Rašto aiškintojas Jėzui kalba: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo; o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir aukas“ (Mk 12, 28 – 34). Jėzus išgirdęs Įstatymo žinovo atsakymą: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“(Lk 10, 27), jam taria: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“ (Lk 10, 28).

Toliau skaitome: „Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?““ (Lk 10, 29). Tais laikais dėl artimo meilės buvo mokoma specialiai. Pradžioje artimais buvo laikomi giminės, vėliau į artimųjų ratą buvo įtraukiami visi žydai. Samariečius žydai laikė nevertais jų dėmesio, į juos jie žiūrėjo su panieka kaip į priešus. Jėzus jų puikybei priešpastato būtent samariečius.

Prisiminkime dešimt pagydytųjų iš raupsų, tuomet tik vienas samarietis grįžo padėkoti ir susilaukė išganymo. Jėzus jam tarė: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Lk 17,9). Nusidėjėliai samarietei prie Jokūbo šulinio Jėzus pirmai išpažino, jog yra Mesijas, Dievo Pateptasis – Kristus. Įtikėjusi moteris „nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: „Eikite pažiūrėti žmogaus (...). Ar tik jis nebus Mesijas?!““(Jn 4, 28-29).

Šios dienos palyginime Jėzus vėl teigiamai kalba apie samarietį, kuris vienintelis iš trijų, praėjusių pro šalį, pasilenkė prie sužeistojo, aptvarstė jo žaizdas, nugabeno į užeigą, slaugė jį ir pasirūpino tolimesniu gydymu. Į Jėzaus klausimą: „Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“(Lk 10, 36), Įstatymo mokytojas buvo priverstas atsakyti: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą“(Lk 10, 37). 4

Taigi artimas yra tas, kuris yra šalia tavęs, kuriam reikalinga tavo pagalba, reikalingas tavo dėmesys. Čia nesvarbu tautybė, rasė, kilmė, socialinė padėtis. Jėzaus liepimas: „Eik ir tu taip daryk" reiškia: „Eik pas kitus žmones. Padėk jiems išsivaduoti iš izoliacijos, vienatvės, atskirtumo jausmo. Nelauk, kol pasitaikys kas nors, kam reikalinga tavo pagalba, tavo dėmesys, tavo meilė ir gailestingumas, bet eik ir pats ieškok, stebėk, matyk kiekvieną liūdną, nusiminusį, maldaujantį žvilgsnį. Amen.