Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiandien Šv. Rašto skaitiniai kreipia mūsų žvilgsnį ir mintis į ištvermingos užtarimo maldos galią. Pirmasis skaitinys iš Pradžios knygos tęsia pasakojimą apie tris dieviškuosius vyrus, kurie aplankė Abraomą. Pasivaišinę, jie pasuko link Sodomos ir Gomoros, į miestus, prieš kuriuos padaugėjo skundų apie jų gyventojų nuodėmingą gyvenimą. Viešpats pats nusprendė patikrinti: „Ar jie iš tikro elgiasi taip, kaip skelbia pasiekęs šauksmas?“ (Pr 18,21). Dievas nužengė iš savo buveinės, kad išsiaiškinęs įvykdytų teisingumo aktą. Jis nusprendė sumanymą atskleisti savo išrinktajam tarnui Abraomui, kuriam skirta tapti gausia tauta ir visam pasauliui nešti Dievo palaiminimą. Abraomui žemėje buvo skirta misija grąžinti žmoniją prie tikėjimo, paklusnumo ir teisingumo. Abraomas gerai suvokdamas savo padėtį Dievo akivaizdoje, ryžtasi pradėti pokalbį su Juo. Jis kalbasi su Dievu paprastai kaip su geru bičiuliu, užtardamas tuos, kurie turi būti nubausti. Apeliuodamas į Dievo gailestingumą, jis prašo, kad Sodomos gyventojai būtų išgelbėti. Kreipdamasis į Dievą, Abraomas sako: „Argi iš tikrųjų kartu su nedorėliu pražudysi teisųjį?“ Jei mieste rastųsi penkiasdešimt teisiųjų, nejau pražudytum tą vietą?“ (...) Ne tavo būdas daryti tokį dalyką – žudyti teisųjį kartu su nedorėliu ir padaryti teisųjį lygų nedorėliui!“ (Pr 18,23-25). Derybos dėl išgelbėjimo prasidėjo nuo penkiasdešimties teisiųjų. Sodomos miestas buvo labai didelis ir šis teisiųjų skaičius palyginus mažas. Tačiau garsas apie gyventojų nedorą gyvenimą buvo toks didelis, kad Abraomas suabejojo dėl teisiųjų skaičiaus. Kaip girdėjome jų skaičių pradėjo mažinti ir baigė dešimčia. Tuomet Viešpats taręs: „Nesunaikinsiu dėl dešimt“ (Pr 18,24), baigė kalbėtis su Abraomu ir nuėjo savo keliu. Taip Abraomo užtarimu galėjo Sodoma būti išgelbėta, jei ten būtų atsiradę bent dešimt teisiųjų. Tokia mažytė gėrio dalelė galėjo tapti didelio blogio išgelbėjimu. Deja, neatsirado nė tiek teisiųjų ir miestas buvo sugriautas. Pokalbis tarp Dievo ir Abraomo parodo begalinį Dievo gailestingumą, Jo troškimą išganyti nuodėmingą žmogų, Viešpats nori ne nusidėjėlio mirties, bet ,kad jis atsiverstų ir pradėtų naują gyvenimą su Dievu. Dievas visada trokšta atleisti, gelbėti, dovanoti laimingą gyvenimą, blogį perkeisti į gėrį. Per Abraomą ir jo užtariamąją maldą Dievo troškimas gauna galimybę parodyti gailestingumą ir dovanoti malonę. Abraomo užtariamoji malda pranašauja būsimą Jėzaus užtarimą ir išgelbėjimą, kurį Jis dovanojo visai žmonijai. Evangelijos pagal Luką skaitinyje mokiniai paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis“ (Lk 11,1). Skirtingai nei Matas, Lukas pateikia trumpesnį „Tėve mūsų“ maldos variantą. Tačiau ne tai svarbu, svarbiausia suvokti šios maldos dvasią. Jėzus kreipiasi į Dievą „Abba“, kas reiškia „Tėti, Tėveli“. Šiame kreipinyje išreiškiama Jėzaus ryšio su Dievu esmė. Apaštalas Paulius laiške galatams rašo, kad per Jėzų Kristų esame Dievo įsūniai, todėl „Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Abba, Tėve!““(Gal 4, 6) Taigi kalbėdami šią maldą turime išgyventi ypatingą ryšį su Dievu, kalbėti ją ne lūpomis, o širdimi. Apie maldos galią Jėzus kalba palyginimu, kurio mintis akivaizdi. Kaip neįmanoma atsilaikyti prieš atkaklų bičiulio prašymą, taip neįmanoma, kad Dievas neišklausytų mūsų maldų. Jėzus garantuoja, kad Dievas visada išklauso mūsų maldas ir atsišaukia į jas. Jėzus sako: „Prašykite ir jums bus duota; (...); belskite ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna (...) ir beldžiančiam atidaroma“ (Lk 11,9-10). Dangiškasis Tėvas ne tik išklauso mūsų maldas, bet ir apdovanoja gerais dalykais, iš kurių pats svarbiausias – Šventoji Dvasia. Mielieji, Šv. Raštas šiandien mus moko būti atkakliais, ištvermingais maldoje. Niekada nepaliauti melstis, niekada neprarasti vilties. Ypač galinga užtarimo malda. Atminkite, kad Dievo gailestingumas neišmatuojamas, Jis visada trokšta išspęsti mūsų problemas. Todėl dėkokime Jam šios dienos psalmės žodžiais: „Iš visos širdies dėkoju tau, Viešpatie (...), kai šaukiausi, manęs išklausei, -suteikei man drąsos“ (Ps 138,1-3). Amen.