Mieli broliai ir seserys, šiandien Šv. Rašto skaitiniai ir Evangelija moko mus ne žemiškuosius turtus krautis ir pilis statytis, o siekti dangiškųjų lobių, kurie įgyjami per meilę artimajam, draugystę ir rūpinimąsi kitų gerove.

„Tuštybių tuštybė, gi viskas – tuštybė“ (Koh 1,2) – tvirtina Koheletas, kai žmogus gyvena vien tam, kad kauptų nykstančius žemiškus turtus, siekia garbės ir aukštų vietų, vien pataikauja kūnui, rūpinasi tik šiuo gyvenimu, o nesidomi amžinaisiais dalykais. Dar didesnė tuštybė, kai „žmogus savo turtą, įgytą taip sunkiai, žiniomis , išmintimi ir gabumais pasiektą, palieka kaip dalį tokiam paveldėti, kuris prie jo niekuo nėra prisidėjęs“ (Koh 2,21).

Argi ne tuštybė gyventi vien tam, kad kaupti, pirkti, statyti, pamirštant poilsį, ramybę, tylą „net naktį jo siela neranda ramybės“ (Koh 2,23), o finalas vienas – ateina diena, kai Dievas ištars: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės, kam atiteks, ką susikrovei“ (Lk 12,20). Jokie turtai, jokie pinigai negali užtikrinti laimingo, saugaus gyvenimo žemėje. Nė vienam nėra lemta žinoti, kada Dievas pašauks iš šio pasaulio, todėl mes negalim rizikuoti, kaip tas turtingas žmogus vien planuoti tai, kur sukrauti gausų derlių, kuris užderėjo dėka Dievo malonės, nes atsiuntė palankias sąlygas. Argi ne tuštybė tarti sau: „Mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiesiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk! (Lk 12,19).

Mes susiduriame su daugybe atvejų gyvenime, kai žmogus praradęs viską, būdamas silpno tikėjimo arba turėdamas vien rūpestį kaupti žemiškas gėrybes ir tenkinti kūno įgeidžius, visiškai yra pamiršęs kalėjimą. Dievą, dažnai suserga psichine liga, nusižudo arba už sukčiavimo būdu sukauptą turtą, patenka į kalėjimą. Suprantama, reikia, kad žmogus dirbtų ir taupytų. Tai nėra smerktina. Tačiau reikia atsiminti, kad žemiškas turtas neduoda visiškos laimės ir saugumo.

Apaštalas Paulius antrajame skaitinyje kviečia: „Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje.(...). Numarinkite (...) ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat ir godumą (...),  pameskite – piktumą, nirtulį, nelabumą, piktžodžiavimą, nešvarias kalbas nuo savo lūpų. Nebemeluokite vienas kitam, nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkę naują, kuris atnaujinamas tobulam pažinimui pagal savo Kūrėjo paveikslą“ (Kol 3, 2.5.8-10).

Štai kaip moko mus gyventi šv. Paulius. Ar gali žmogus vienas be Dievo pagalbos nugalėti savo silpnybes? Jėzus prieš palikdamas šį pasaulį pažadėjo atsiųsti Globėją – Šventąją Dvasią, kuri „išmokys visko“ (Jn 14,26). Visos žemiškos gėrybės yra Dievo dovana ir Jis nori, kad mes tinkamai jas valdytume. Tačiau didžiausias mūsų lobis yra Šventosios Dvasios dovana. Ji mus moko kaip Dievo ir artimo meilę vertinti labiau už savimeilę ir žemišką sėkmę. Trys esminiai dalykai, kuriuos gauname iš Dievo per Šventąją Dvasią yra: tikėjimas, viltis ir meilė, bet didžiausias jame yra meilė.

Todėl, mielieji, nuoširdžiai prašykime Šventosios Dvasios išmokyti mus vertinti Dievo sukurtus lobius žemėje ir tinkamai juos naudoti. Prašykime Šventosios Dvasios padėti kitais rūpintis labiau nei savimi ir nukreipti mūsų žvilgsnius nuo žemiškųjų turtų į dangiškuosius. Amen.