Mieli broliai ir seserys Kristuje, turbūt pastebėjote, kad šio sekmadienio Šv. Rašto skaitiniai paliečia svetingumo temą. Pirmajame skaitinyje iš Pradžios knygos Abraomas svetingai priima tris „pačioje dienos kaitroje“ pasirodžiusius vyrus. Autorius iš karto pristato, kad „Viešpats pasirodė prie Mamrės ąžuolų Abraomui“ (Pr 18,1).

Abraomas iš pradžių neatpažįsta Dievo, tačiau jis pagarbiai nusilenkia kviesdamas: „Mano Viešpatie, jei susilaukiau malonės tavo akyse, neaplenk savo tarno. Tebūna atnešta truputį vandens; nusiplaukite kojas ir pailsėkite po medžiu. Atnešiu kąsnį duonos, kad galėtumėte pasistiprinti. Po to galėsite toliau eiti (Pr 18,3-5). Išgirdęs teigiamą atsakymą, Abraomas būdamas senyvo amžiaus, tarsi jaunuolis, greitai nuskubėjo pas Sarą į palapinę ir paliepė: „ Greitai įmaišyk tris saikus gerų miltų, išminkyk ir iškepk plokštainių“ (Pr 18,6). Tuomet jis „nubėgo prie kaimenės, paėmė veršį, jauną ir rinktinį, padavė tarnui, ir šis greitai jį paruošė“ (Pr 18,7). Ši skuba parodo ypatingą pagarbą ir džiaugsmą sutinkant svečią, apie kurį tik viešnagės pabaigoje sužino, jog jis yra pats Dievas.

Apaštalas Paulius laiške korintiečiams rašė: „Dievas myli linksmą davėją. O Dievas gali jus apipilti visokeriopomis malonėmis“ (2 Kor 9,7-8). Būtent netikėtos dovanos susilaukė ir Abraomas – jis gavo pažadą, kad po metų jam gims sūnus. Atkreipkite dėmesį ir į tai, kad Abraomas ne tik džiugiai priėmė svečius, bet nuolankiai jiems patarnavo. Pagarbiai pasveikinęs, jis kukliai pasiūlė „truputį vandens“ ir „kąsnį duonos“, tuo tarpu surengė tikrą puotą ir pats patarnavo svečiams.

Evangelija pagal Luką aprašo dviejų seserų svetingą Jėzaus priėmimą. Morta, būdama vyresnė rūpinasi maistu, o Marija svetingumą parodo sėdėdama prie Jėzaus kojų ir atidžiai klausydama Jo. Mylėdama Jėzų Morta stengiasi kuo geriau paruošti vaišes, ji netgi nusiskundžia: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų“ (Lk 10,40). Į tai Jėzus atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“ (Lk 10,41).

Žinoma, nedera nuvertinti Mortos pastangų, nes be jų svečiai liktų paprasčiausiai alkani. Abi tarnystės Viešpačiui ir apskritai svečiui yra svarbios, tačiau bendravimas žodžiu yra svarbesnis. Priimdami svečius mes paprastai daug dėmesio skiriame valgiui. Vaišių stalas dažnai būna gausiai nukrautas gardžiausiais valgiais, kad net nebelieka laiko paprasčiausiam pabendravimui, pasikalbėjimui, patirties pasidalijimui. Tad ruošiant vaišes, reikėtų pamąstyti ir apie tai, jog svarbiausia yra bendrystė. Lygiai taip žemiškieji rūpesčiai negali nustelbti Dievo žodžio. Jis turi kristi į gerą dirvą, kad duotų gausų derlių mūsų tikėjimo augime.

Mielieji, Marija ir Morta žinojo, kad jų svečias pats Viešpats. Tačiau Jėzus Mato Evangelijos 40-ajame skyriuje rašo, kad mes lygiai taip pat dėmesingai ir svetingai turime priimti išalkusį, ištroškusį, nuogą pakeleivį, ligonį ar kalinį, nes „kiek kartų tai padarėte vienam šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25,40), - tvirtina Jis. Apaštalas Paulius laiške žydams rašo: „Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, buvo priėmę viešnagėn angelus“ (Žyd13,2). Taip atsitiko ir Abraomui.

Vasara atostogų, bendrystės, svečiavimosi metas. Šv. Rašto pamokyti nepamirškime svarbiausiojo, kad žodžio tarnystė yra svarbesnė už bet kokią kitą tarnystę. Amen.