Žolinės šventę lietuviai šventė nuo seno. Lauko darbai jau baigti, javai nupjauti ir suvežti į aruodus, kluonai pilni gėrybių, priruoštų žiemai. Šią dieną moterys skindavo gražiausias, rudenį pranašaujančias, gėles, vaistažoles, dėkodavo žemei už derlių ir gamtos grožį. Žolinę švęsti susirinkdavo visa giminė, buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Buvo tikima, kad kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas.

Įvedus krikščionybę, ši šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena. Yra įvairių legendų, pasakojimų apie tai. Vienas iš jų yra toks: Jėzaus Motinai mirus, prie jos kapo budėjo apaštalai. Kai prie kapo budėjo Petras, jis pamatė kaip Marija prisikėlė ir Viešpats ją paėmė į dangų. Atidarius patikrinimui karstą, apaštalai kūno nerado. Jie pamatė karste tik daugybę gražių gėlių. Apreiškimo knygoje savo regėjime matytą vaizdą apaštalas Jonas aprašo taip: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12,1).

Toliau pasakojama, kad moteris buvo nėščia, o slibinas tykojo jos vaiko. Gimus kūdikiui, jis atiduotas Dievui, o moteris pabėgo į dykumą, kur jai buvo paruošta buveinė. Šis tekstas tarsi santrauka viso to, kas Šv. Rašte parašyta apie Mariją. Čia ji vaizduojama kaip pranašų ir apaštalų karalienė, gyvybę duodanti motina. Apreiškime pasakojama tiek apie Mariją kaip Jėzaus Motiną, tiek apie Bažnyčią, kurios provaizdis yra Marija. Tekste minimi gimdyvės skausmai, moters pabėgimas į dykumą nusako Marijos patirtus ne tik kūniškus skausmus, bet visus jos kentėjimus, nuogąstavimus, sunkumus, kuriuos ji patyrė gimdydama Dievo Sūnų visiškame neturte, tvartelyje, po to tremtį Egipte, pagaliau Jėzaus kančią ir mirtį ant Kryžiaus. Marija, išgyvenusi atstūmimą, gimdymo nepatogumus, tremtį, žydų tautos didžiūnų priešgyniavimą Jo mokslui, iki šiol su meile išgyvena Bažnyčios kančias, jos sužeidimus ir išgydimą, kritimus ir pakilimus.

Marijos paėmimas į Dangų yra pažado amžinajam gyvenimui Dievo karalystėje išpildymas visiems mums, jei tik liksime ištikimi Kristui, Jo Evangelijai bei Marijos pavyzdžiu nuolankiai ir paklusniai tarnausime Dievui. Gilesnę Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų prasmę galime suprasti perskaitę apaštalo Pauliaus pirmąjį laišką korintiečiams. 15-jame skyriuje nuo 35 eilutės skaitome: „Gal kas paklaus: „Kaip bus prikelti mirusieji? Su kokiu kūnu jie prisikels? (...) Kūnai ne vienodi. Žmogaus kūnas vienoks, gyvulių kitoks, dar kitoks kūnas paukščių ir vėl kitoks žuvų. (...). Toks ir mirusiųjų prisikėlimas (...). Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime perkeisti (...). Trimitas nuaidės ir mirusieji bus prikelti jau negendantys ir mes būsime perkeisti“ (1Kor 15,35-52).

Taigi, Marijos Ėmimo į dangų dogma padeda suvokti, kad esame pašaukti pas Dievą su kūnu ir siela. Pats Dievo įsikūnijimas atskleidžia mums, ką reškia Dievo akyse kūnas. Evangelistas Jonas rašo: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas (...). Tas Žodis tapo Kūnu ir gyveno tarp mūsų (Jn 1,1.14). Apaštalas Paulius taip pat rašo: „Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? (...) Argi nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse esančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nepriklausote patys sau“ (1Kor 6,15.19).

Mielieji, lygiai kaip rūpinamės sielos tyrumu, skaistumu taip ir kūno negalime atiduoti nuodėmei. Dievui kūnas toks svarbus, kad Jis Mariją paima į dangų su kūnu ir siela. Jis nori, kad ir mes būtume su Juo kaip pilnutiniai žmones – su kūnu ir siela. Ar tai įmanoma? Į tai atsako apaštalas Paulius. Pirmajame laiške korintiečiams jis rašo: „ Ką tu pasėji, neatgimsta, jei prieš tai nemiršta (...). Toks ir mirusiųjų prisikėlimas. Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. Sėjamas prastas, keliasi garbingas“ (1Kor 15,36.42-43). Taigi, kaip grūdas pasėjamas į žemę, kad iš jo išaugtų nauja gyvybė, taip panašiai kūnas palaidojamas, suyra ir Dievo prikeliamas naujam gyvenimui.

Tad švęskime šiandien, keldami akis į dangų, į kurį Mergelė Marija paimta ir, į kurį turime vilties keliauti mes. Ten kartu su Marija šlovinsime, garbinsime ir dėkosime Dievui už visas malones, kurias gavome čia, žemėje, ir daug daugiau jų patirsime ten, Jo artumoje. Amen.