Mieli broliai ir seserys Kristuje, šios dienos Šv. Rašto liturgija primena Jėzaus atneštąją Gerąją naujieną – Dievas yra Meilė ir Gailestingumas. Pirmasis skaitinys iš Išėjimo knygos pasakoja apie žydų tautos neištikimybę Dievui. Jie nusileidino aukso veršį ir garbindami puolė prieš jį ant žemės. Todėl Viešpats buvo pasiryžęs šią kietasprandę tautą sunaikinti, o Mozę padaryti gausinga tauta. Tačiau Mozė maldavo, prašė šito nedaryti „Ir Viešpats davėsi perprašomas nedaryti to pikto, kuriuo savo tautai buvo grasinęs“(Iš32, 14).

Laiške Timotiejui apaštalas Paulius rašo, jog jis kupinas dėkingumo Jėzui Kristui, kuris jį „sustiprino ir palaikė tinkamu užimti tarnystę, nors anksčiau yra buvęs piktžodžiautojas, persekiotojas ir smurtininkas“(1Tim1, 13). Toliau apaštalas rašo: „Tikras žodis ir vertas pilno pritarimo, jog Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš“(1Tim1, 15). Skaitinys iš Luko Evangelijos 15 skyriaus tarsi apibendrina Kristaus atneštąją džiaugsmingąją žinią. Pirmasis sakinys: „Pas Jėzų rinkosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo žodžių pasiklausyti“(Lk15, 1) net šiais laikais verčia suklusti kiekvieną dorą, pamaldų tikintįjį. Juk taip dažnai apkaltinamas kunigas, kurį tikintieji pamato, tarp žmonių, neturinčių gero vardo visuomenėje. Suprantama toks Jėzaus elgesys šokiravo ir tikinčiuosius žydus. Jie murmėjo, tarp savęs kalbėjo, kad, jei Jėzus save laiko Dievo sūnumi, tai nejaugi nemato, kas per žmones renkasi pas jį. Savo elgesį Jėzus paaiškina gražiais palyginimais. Pirmasis jų iš piemenų gyvenimo. Avių tema yra dažna Jėzaus lūpose.

Evangelijoje pagal Joną skaitome Jėzaus ištarmę apie tai, kad geras piemuo pažįsta savąsias avis, „avys klauso jo balso. Jis šaukia jas vardais ir jas išsiveda <…>, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą“ (Jn 10, 3–4). Ir štai šiam geram ganytojui, turinčiam šimtą avių, viena atsiskiria nuo bandos ir kažkur pasiklysta. Ką gi daro geras piemuo, kuriam visos avys brangios? Jis eina ieškoti paklydėlės, palikęs devyniasdešimt devynias ganykloje. „Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių ir grįžęs namo susikviečia draugus bei kaimynus“(Lk15, 5-6). Piemuo kviečia juos kartu džiaugtis ir linksmintis. Jėzus palyginimą baigia sakydamas: „Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“(Lk15, 7).

Kitas palyginimas apie moterį, kuri stropiai ieško pamestos drachmos, o suradusi kaip ir piemuo susikviečia, drauges, kaimynus, kad kartu pasidžiaugtų. Jėzus šį palyginimą užbaigia sakydamas: „Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“(Lk15, 10). Mielieji, daug kartų girdite šią Evangeliją ir kitas ryškias vietas apie Dievo gailestingumą. Pavyzdžiui apie svetimautoją, kurią fariziejai, atvedė pas Jėzų. Jis pasakė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“ (Jn 8, 8). Fariziejai, kurie manėsi esą teisuoliai, vis dėlto neišdrįso imtis akmenų. Moteriai gi Jėzus pasakė: „Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk“(Jn8, 11). Apie žinomą mieste nusidėjėlę, atėjusią į fariziejaus namus, pašlovinti Jėzaus, Jis pasakė: „jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo“(Lk7, 47). Arba apie sūnų palaidūną, kurį tėvas sutiko su meile, nors sūnus iššvaistė visą palikimą.

Tačiau vargu ar šitos Evangelijų vietos iki galo suprastos ir bent kartą pritaikytos asmeniškame gyvenime. Taip dažnai išgirstu dūsavimą: „Dievas mane pamiršo, aš jam visai nerūpiu“. Tai netiesa. Jėzus mumis rūpinasi labiau nei rūpestingas piemuo savo avimis. Dėl vieno nusidėjėlio, kuriam net ir blogo linkime, Dievas sielvartauja ir ieško būdų, kaip išgelbėti jo sielą. Jėzus nepamiršta nei vieno, net ir to, kuris savo sielos reikalais visiškai nesirūpina. Tad neskubėkime pasmerkti, apkaltinti blogio keliu pasukusį, nesistenkime jį izoliuoti, atstumti, verčiau padėkime, rodydami dėmesį, nuoširdumą, geranoriškumą. Kiekvienas nusidėjėlis turi būti didžiausias Bažnyčios rūpestis. Mūsų pareiga pakviesti juos į rekolekcijas, Susitaikymo pamaldas, paskatinti atlikti atgailą. Kiek daug paklydusių avelių dėka nuoširdžių žmonių sugrįžo į Viešpaties avidę!

Svarbiausia mumis turi pasitikėti, mumyse matyti džiaugsmą ir tikėjimą tuo, ką mes skelbiame. Pirmiausia žmonės turi matyti mūsų tarpusavio nuoširdžią bendrystę, jie turi matyti mūsų meilės darbus vardan kito. Galbūt tuomet apie mus jie sakys, kaip pagonys apie pirmuosius krikščionys kalbėjo: „Žiūrėkite, kaip jie vienas kitą myli!“ Tuomet galbūt kaip prie Kristaus pas mus rinksis „visokie muitininkai ir nusidėjėliai“, kad pasiklausytų Dievo žodžio. Tad tvirtai stovėkite Dievo akivaizdoje, pasitikėkite Jo meile ir gailestingumu. Tegul joks kaltės šešėlis netemdo jūsų širdies. Atverkite ją Viešpačiui su visomis jos naštomis: netyrumo, keršto, sąžinės graužaties, nusivylimo ar meldžiantis neturint pasitikėjimo Dievu. Viską patikėkite Aukščiausiajam ir Jis pripildys jus ramybe, meile bei sustiprins jūsų tikėjimą. Amen.