Mieli broliai ir seserys Kristuje, kokie prasmingi nešantys džiaugsmą, ramybę ir viltį šio sekmadienio skaitiniai! Pirmasis skaitinys iš Išminties knygos išreiškia džiaugsmą Dievo galybe, Jo didybe: „Koks mažas pasaulis prieš tavo didybę“ (Išm 11, 23), - rašo autorius, kartu jis džiaugiasi, nors Dievas yra galingas, Jis yra „kantrus nuodėmingiems, kad jie atsiverstų“ (Išm 11, 23). Toliau autorius rašo: „Dvasia visuose nemirtinga tavoji. Todėl tu baudi nusidėjėlius švelniai, įspėji juos, primeni, kad nusidėjo, idant nusigręžtų nuo savo blogybių, - tave įtikėtų, o Viešpatie Dieve!“ (Išm 12, 1–2).

Būtent apie tokį Dievą skelbia Jėzus, būtent tokia Jėzaus Geroji naujiena - Dievas yra Meilė ir Gailestingumas. Šią mintį pratęsia Dovydas, kurio psalmę girdėjome: „Viešpats visiems yra geras, savo visiems kūriniams gailestingas“ (Ps 145, 8–9). Apaštalas Paulius laiške tesalonikiečiams rašo: „ Broliai! Mes meldžiamės už jus, kad mūsų Dievas padarytų jus vertus savo pašaukimo ir savo galybe tobulintų gerus jūsų užmojus bei veiklų tikėjimą (...). Tegul niekas jūsų neapgauna kuriuo nors būdu!“ (Tes 1, 11.2,3).

Skaitiniai prieš Evangeliją tarsi paruošia mus Zachiejaus susitikimui su Jėzumi. Šiame susitikimo įvykyje atpažįstame visus žmogaus dvasinio pasikeitimo elementus. Pirmiausia Dievo veikimas. Kas gi galėjo paskatinti muitininkų viršininką, laikomą nusidėjėliu, ieškoti susitikimo su Jėzumi? Neabejotinai – tai Dievo malonė. Kiekvienas troškimas, kiekvienas žingsnis Dievo pažinimo link yra didelė Dievo malonė. Galbūt Zachiejaus noras pamatyti Jėzų gimė iš didelio nerimo, ir vienišumo jausmo, iš nepasitenkinimo savo gyvenimu? Zachiejus neabejotinai jau buvo girdėjęs apie Jėzų, kuris daro neįtikėtinus stebuklus, apie Jo mokslą su galia ir, išgirdęs, kad Jėzus ateina į Jerichą, panoro žūtbūt Jį pamatyti, bet negalėjo „per minią, nes pats buvo žemo ūgio“ (Lk 19, 3).

Ir štai antras žmogaus dvasinio pasikeitimo žingsnis – jo pastangos: „Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų Jėzų pamatyti“ (Lk 19, 4). Tik įsivaizduokite brangiu kostiumu dėvintį, dailiai susišukavusį mokesčių inspekcijos viršininką, besiropščiantį į šilkmedį. Iš tiesų reikėjo drąsos ir tikėjimo, kad taip pasielgtum. Zachiejus rizikavo būti išjuoktas ir pažemintas, juolab visuomenėje jis neturėjo gero vardo. Tačiau Jėzus jam buvo svarbiau nei minios nuomonė ir jo geras vardas. Taip prasideda naujo žmogaus gimimas. Atėjęs prie medžio, Jėzus tarė: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“ (Lk 19, 5). Zachiejus skubiai lipa iš medžio ir su džiaugsmu vedasi Jėzų į savo namus. Minia lydėjusi Jėzų nustebusi lieka už durų, visi pradėjo net murmėti: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius“Lk 19, 7).

Ir štai mes matome visiškai naują žmogų. Jėzui atėjus į Zachiejaus namus, muitininkas tarsi viską pamato kitoje šviesoje. Jis pamatė, kad jo turtas įgytas ne visai sąžiningai, ne vienas buvo nuskriaustas, kol buvo sukrautas šis turtas. Viską pamatęs kitoje šviesoje, Zachiejus ryžtingai taria: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto aš atiduodu vargšams ir , jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“ (Lk 19, 8). Jėzus laimina Zachiejų, sakydamas: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas“ (Lk 19, 9). Mielieji, turbūt ne vienas Zachiejaus asmenyje atpažinote savo kelionę link Dievo, savo dvasinį pasikeitimą, kai Dievo ranka palietė jus. Žinoma, norint sutikti Jėzų nė vienam mūsų nereikia įdėti tokių pastangų kaip Zachiejui.

Mes nesunkiai galime Jį sutikti bažnyčiose prie altoriaus, klausyklose, prie Dievo stalo ar adoruojant Švč. Sakramentą. Jis nuolat aplanko mus per gerus žmones, per šventuosius sakramentus. Kokią šiandien pamoką gavome iš šios istorijos su Zachiejumi? Manau svarbiausia tai, jog mūsų tikėjimas yra Dievo malonė. Jis pirmas žengia žingsnį link žmogaus, pirmas jį užkalbina. Jėzus mokiniams kalbėjo: „ Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau (...), kad ko tik prašytumėte tėvą mano vardu, jis visa jums duotų“ (Jn 15, 16).

Antra, mes neturime spręsti apie žmones pagal jų reputaciją arba pagrindinį darbą. Zachiejaus istorija Evangelijoje pagal Luką pasakojama po palyginimo apie turtingą didiką, kuris laikėsi visų Dievo įsakymų. Vadinasi, žmonių akyse buvo geras jaunuolis. Tačiau, kai Jėzus liepia jam atlikti dar vieną darbą: “ „Parduok, ką turi, ir išdalyk vargšams“ . Tai išgirdęs didikas nusiminė, nes buvo labai turtingas“ (Lk 8, 22–23). Taigi, didikas nors buvo laikomas geru, negalėjo to padaryti, jis negalėjo užsiimti labdara. Tuo tarpu Zachiejus net Jėzaus neprašomas, pats ryžtingai nusprendė atlikti labdaros veiksmą.

Evangelijos ištrauka baigiasi žodžiais: „Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“ (LK 19,10). Taigi, istorija prasidėjo tuo, kad Zachiejus ieško Jėzaus, bet baigiasi mintimi, jog Jėzus ieškojo Zachiejaus. Tai trečia pamoka, ką turime įsidėmėti: „Rasti Dievą – tai būti surastam Dievo, kuris visą laiką mūsų ieškojo“. Ir pagaliau ketvirtoji pamoka – neleisti kitiems stoti mums skersai kelio pas Dievą. Zachiejui minia trukdo matyti Jėzų, netgi murma, kai Jėzus paprašė jo draugystės. Taip gali atsitikti kiekvienam mūsų. Todėl stenkimės laikas nuo laiko pabūti vienumoje su Dievu, kad pokalbyje su Juo - maldoje atsigautume nuo pasaulio triukšmo.

Mielieji, Kristuje visi mes esame gavę daugybę dvasinių palaiminimų ir dovanų, vienas jų – Šventosios Dvasios išsiliejimas mūsų širdyse. Tad melskimės, kad galėtume girdėti jos balsą ir vis labiau atsivertume jos vedimui link Dievo. Amen.