Kauno Prisikėlimo parapija
aktualu
parapija
šventovė
m_linija
ŠV. MIŠIOS

Sekmadieniais
9.30, 11, 12.30, 18 val.

Šiokiadieniais
18 val.

m_linija




m_linija
- Šventadienio mintys

XXXII eilinis sekmadienis, (Lk 20, 27–38) (2016-11-06)

Klebono mons. V.  Grigaravičiaus homilija


Mieli tikintieji, Evangelijoje dažniausiai girdime Jėzaus susidūrimus su fariziejais, kurie nuolat puolė Jėzų, rezgė jam pinkles, kartu su Rašto aiškintojais ir aukštaisiais kunigais susimokė Jį suimti. Šiandien išgirdome apie sadukiejus. Tai kita stambi religinė grupuotė Izraelyje Jėzaus laikais. Jie priklausė aristokratiniam elitui ir konkuravo su pamaldžiais fariziejais. Skirtumas tarp šių religinių grupuočių buvo tai, jog sadukiejai priešingai nei fariziejai nepripažino mirusiųjų prisikėlimo. Apaštalų darbuose skaitome: „sadukiejai neigia mirusiųjų prisikėlimą, angelų dvasios buvimą, o fariziejai tuos dalykus pripažįsta“ (Apd 23,8 ). Nepaisant nesantaikos dėl šių skirtumų abi grupuotės sutapus interesams susivienydavo. Pavyzdžiui, teismo procese prieš Jėzų jie ėjo išvien. Nors Jėzus daug dažniau kritikavo fariziejų veidmainystę, ne kartą įspėjo mokinius sakydamas: „Žiūrėkite, saugokitės fariziejų ir sadukiejų raugo“ (Mt 16, 6).

Taigi, šiandien išgirdome, jog pas Jėzų atėjo sadukiejai ir , norėdami sukompromituoti Jo mokslą apie amžinąjį gyvenimą, užduoda klastingą klausimą apie septynis brolius, kurie paeiliui vedė moterį ir visi „mirė nepalikdami vaikų. Galiausiai mirė ir ta moteris“ (Lk 20, 31–32). „Kurio gi žmona ji bus, kai mirusieji prisikels?“ (Lk 20, 33), - pašaipiai klausia sadukiejai. Jėzus nesileido į debatus, nepradėjo įrodinėti ar kažką aiškinti, bet atsakė kantriai aiškindamas apie naują, viltingą gyvenimą, kurį Jis atėjo dovanoti. Evangelijoje pagal Matą tame pačiame epizode Jėzus sadukiejams pasakė: „Jūs klystate nepažindami nei Raštų nei Dievo galybės“ (Mt 22,29).

Prisikėlimo tikrumą Jėzus patvirtino Šventojo Rašto žodžiais, primindamas, jog Mozei Dievas apsireiškė iš degančio krūmo, sakydamas: „Aš esu tavo tėvo Dievas, Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas“ (Iš 3, 6). Priminęs tai, Jėzus pasakė: „Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“ (Lk 20, 38). Jėzus pasirėmė Išėjimo knyga, kurią sudukiejai pripažino ir laikėsi Mozės Įstatymų. Kitas nežinojimas – tai Dievo galybės nepripažinimas. Dievo galybe aname pasaulyje prisikėlusieji „neves ir netekės. Nebegalės jie ir mirti, nes būdami prisikėlimo vaikai bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai“ (Lk 20, 35–36).

Kaip pastebime Jėzus daro aiškią perskyrą tarp dabartinio žemiškojo gyvenimo ir pomirtinio, apie kurį Apreiškimo knygoje skaitome: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas bus pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 3–4).

Žvelgiant į šiandieninį žmogų, kiek daug matau juose sadukiejiško požiūrio. Kiek daug žmonių gyvena visas pastangas dedami tam, kad susikurtų sau žemiškąjį rojų ir nemąsto, kas jų laukia galbūt po keleto metų, o gal net po metų ar dienos. Kad ir kaip bebūtų – šį pasaulį anksčiau ar vėliau teks palikti . Ar dažnai iškyla klausimas: „Kas bus toliau? Kas manęs laukia , kai paliksiu šį pasaulį?“ „ Laimingas žmogus, kuris Dievu pasikliauja ir visko iš Viešpaties vilias. Jisai – kaip tas medis, prie upės sodintas ir leidžiąs šaknis į drėkinamą žemę: jam nieko nereikia bijotis net kaitrai užėjus – žaliuoja jo lapai; sausringų metų jisai nepabūgsta ir vedęs vaisius nenustoja“.(Jer17, 8),- tvirtina pranašas Jeremijas. Pirmasis skaitinys iš antrosios Makabiejų knygos pasakoja apie septynis brolius, kurie buvo verčiami laužyti Dievo įsakymus. Jų motina, matydama kankinamus savo vaikus, jiems kalbėjo: „Nežinau, kaip atėjote į gyvenimą mano įsčiose. Ne aš daviau jums gyvastį, ne aš suteikiau jums gyvybės alsavimą, ne aš daviau jūsų sąnariams išvaizdą, bet pasaulio Kūrėjas (...). Jis iš savo gailestingumo vėl duos jums gyvastį ir gyvybės alsavimą“ (2Kor 7, 22 –23). Visi septyni broliai ir motina mirė baisiose kančiose, tačiau tvirtai tikėdami prisikėlimu. Visas Šventasis Raštas liudija apie būsimąjį amžinąjį gyvenimą.

Apaštalas Paulius laiške korintiečiams rašo: „Gal kas paklaus: “Kaip bus prikelti mirusieji? Su kokiu kūnu jie pasirodys?“ Neišmanėli! Ką tu pasėji, neatgimsta, jei prieš tai nenumiršta (...). taip ir su mirusiųjų prisikėlimu. Sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. Sėjamas prastas, keliasi garbingas, sėjamas silpnas, keliasi dvasinis“ (1 Kor15, 35–36). Prisiminkime Jėzaus draugo Lozoriaus istoriją. Lozorius mirė. „Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje“ (Jn 11, 17). Į Lozoriaus sesers Mortos priekaištą: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“ (Jn 11, 21). Jėzus atsakė: „Tavo brolis prisikels!“ (Jn 11, 23). “Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jn 11,25). Jėzus eina prie kapo, sukalba maldą ir galingu balsu sušunka: „Lozoriau, išeik!“ (...) ir numirėlis išėjo iš kapo“ (Jn 11,43- 44).

Jei Jėzus turi galios prikelti žemiškajam gyvenimui, tai kaip gi Jis neprikels ten – savo Tėvo buveinėje amžinajam gyvenimui? Turiu vilties, kad kiekvienas jūsų, kuris bent sekmadienį ateinate švęsti Viešpaties prisikėlimo iškilmę, skaitote Šventąjį Raštą, tvirtai tikite amžinuoju gyvenimu, kurį yra pažadėjęs Jėzus Kristus. Jei tuo abejosime, nepatirsime Dievo vaikų būsenos. Būkime tvirti, kad Jėzus savo auka ant kryžiaus nugalėjo mirtį, atvėrė kiekvienam į Jį įtikėjusiam Dangaus karalystės vartus.

Tad kasdien dėkokime Jėzui už šią didžią malonę - būti prisikėlimo vaiku ir nuolat prašykime, kad perkeistų visus mūsų pasirinkimus į norą susivienyti su Juo ir nuolat atsiliepti į Jo begalinę, didžiulę meilę. Amen.

Į viršų atgal
   
© Kauno Kristaus Prisikėlimo parapija, 2007–2021