Mieli tikintieji, kiekvieni nugyventi metai vis labiau priartina prie amžinybės slenksčio, kur mus pasitiks mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Atsisveikindamas su mokiniais, Jis kalbėjo: „Mano Tėvo namuose daug buveinių (...). Einu jums vietos paruošti!“(Jn 14, 2). Tik ar mes esame pasiruošę susitikimui su Jėzumi, Jo Dangaus Karalystėje?

Šie liturginiai metai buvo ypatingi. Kiekviena proga buvome kviečiami išgyventi Dievo Gailestingumą ir Meilę, mokytis patiems rodyti mažutėliams dėmesį ir pagalbą. Meilė ir gailestingumas, - tai išskirtiniai krikščionio bruožai, tai Dievo dovana, kuria turime dalintis su kitais. Pereitą sekmadienį pasaulio katedrose ir šventovėse buvo uždarytos Šventosios durys, išskyrus Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos šventovės ir Šv. Petro bazilikos Vatikane, kurios uždaromos šiandien Kristaus Karaliaus, Pasaulio Valdovo iškilmėje, baigiantis liturginiams metams.

Kyla klausimas: „Ar ir mes uždarysime savo širdies duris meilei ir gailestingumui?“ Netikiu, kad visa tai, apie ką intensyviau, nuoširdžiau mąstėme visus metus nepaliko pėdsako. Sutinku, kad šiame niūrame - karų, gamtos stichijų nuniokotame pasaulyje, viešpataujant socialiniam neteisingumui, savanaudiškumui, sunku įtikėti Dievo gailestingumu, kuris neatsiejamas nuo teisingumo.

Šiandien švenčiame Kristaus Karaliaus, Visatos Valdovo iškilmę, kuri skatina atsigręžti į Kristų, tikrąjį Karalių, kuris išvadavo mus iš Tamsos kunigaikštystės, savo krauju ant kryžiaus atpirko mus. Apaštalas Petras pirmajame laiške rašo: „Jūs juk žinote, kad esate atpirkti (...) ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiausiu krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės“ (1 Pt1, 18-19). Jis ne tik mus išvadavo iš nuodėmės, bet „ visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 3), - tvirtina apaštalas Jonas. Vadinasi, nei vienas iš mūsų nei aš, nei tu nebūtume išnirę iš nebūties, nebūtume pažinę nei šio žemiškojo gyvenimo, nei ano - amžinojo.

Taip, Jis tikrasis Pasaulio Valdovas! Bet kaip Jis atėjo į žemę, kaip Jis gyveno, kokį pavyzdį rodė? Ar demonstravo savo valdžią ir galią? Visose Evangelijose sutinkame Jį pasilenkusį prie vargšo, ligonio, atstumtojo, pažemintojo, pagaliau nusidėjėlio. Kiekvienam ištiesė pagalbos ranką, be to, draudė garsinti Jį. Kiekvienam, siekiančiam valdžios, pirmiausia reikėtų pasiskaityti Kristaus Evangeliją. Ne šiaip prisiekti padėjus ranką ant Biblijos, bet tvirtai pasiryžti vadovauti tarnaujant, kaip Kristus tarnavo žmonėms.

Kažkada skaičiau Marko Tveno knygą „Princas ir elgeta“. Ši knyga pamoko gailestingumo, geranoriškumo, moko būti užjaučiančiais, supratingais, nesavanaudžiais. Taip pat moko džiaugtis tuo, ką turi. Knyga apie Tomą Kentį - nelaimingą, vargstantį berniuką iš vagių ir elgetų šeimos bei princą Eduardą VI, kuris gyveno prabangoje, tarnai buvo pasiryžę įvykdyti bet kokį jo norą. Vieną dieną abu berniukai susitiko ir sumanė susikeisti drabužiais. Pasikeitę drabužiais, jie buvo priversti pasikeisti ir savo gyvenimais. Taip princas Eduardas VI atsidūrė Londono gatvėse, o vargšas berniukas - karaliaus rūmuose. Daugelis jūsų manau skaitėte šią knygą, žinote kuo baigėsi šis nuotykis. Svarbiausias pasakojimo moralas tai, jog princas suprato, kad gyvenime svarbiausia vertybė yra gailestingumas. Tai lėmė, kad jį pamilo net patys blogiausi žmonės, nes jis buvo labai geros širdies.

Kristus į žemę atėjo ne kaip galingas valdovas, pasidabinęs puošniais rūbais, bet kaip vargšas „avinėlis“ gimęs tvartelyje. Savo tarnystės metu Jis vengė Karaliaus titulo, draudė savo mokiniams pasakoti, apie Jame slypinčias galias, taip pat ir demonams liepė neatskleisti, kas Jis yra iš tikrųjų. Gyvendamas žemėje Kristus išryškino tikro valdovo savybes – atsakomybę ir tarnavimą, o svarbiausia gailestingumą žmonėms, ypač likimo nuskriaustiems. Kartais man į galvą ateina utopiška mintis, kad kiekvienas pretendentas į valdžią paragautų vargšo gyvenimo skonį, kaip princas Eduardas VI. Aš nesakau, kad į valdžią turi ateiti vien vargšai. Norint išmintingai vadovauti būtini mokslai, gyvenimo patirtis, erudicija ir dar daugelis kitų dalykų.

Baigdamas dar noriu išsakyti kai kurias mintis, kurias sukėlė šios dienos Evangelijos ištrauka pagal Luką. Kaip girdėjome, šiai šventei Bažnyčia pasirinko paskutiniąją Jėzaus gyvenimo dieną žemiškajame pasaulyje. Senųjų pranašų išpranašautas Mesijas prikaltas ant kryžiaus kaip piktadarys tarp dviejų nusikaltėlių. Virš Jo užrašas: „Šitas žydų karalius“ (Lk 23, 38). Šį užrašą padarė Pilotas, norėdamas pašiepti žydus. „Žmonės stovėjo ir žiūrėjo“ (Lk 23, 35). Jie nedalyvavo patyčiose, matomai kažkas paveikė juos, galbūt Jėzaus žvilgsnis, galbūt Jo žodžiai: „ Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“. (Lk23, 34). Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo - tegul pats išsigelbsti, jei jis Dievo išrinktasis Mesijas!“ (Lk 23, 35). Lygiai taip pat juokėsi sirai kariai, kurie iš visos egzekucijos pasidarė pramogą, net pasidalijo Jėzaus drabužius mesdami burtą (plg. Lk 23, 34). Taip pat Jėzų įžeidinėjo ir nusikaltėlis nukryžiuotas Jam iš kairės. Antrasis nukryžiuotas iš dešinės sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai (...). Juk mudu teisingai gavome, (...), o šitas nieko blogo nėra padaręs“ ( (Lk 23, 40-41). Tuomet jis kreipėsi į Jėzų: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ (Lk 23,42). Tai pirmasis, kuris išpažįsta Jėzų kaip Karalių. Jis tiki prisikėlimu, tiki nuodėmių atleidimu, tiki Dievo karalyste, kurioje nėra viešpatavimo žemiškąja šio žodžio prasme. Mielas katalike, žvelgdamas į Nukryžiuotąjį, pažvelk ir į savo širdį.

Paklausk savęs: „Kurioje vietoje aš esu, kieno pusėje stoviu? Ar tvirtai tikiu, kad Jėzus vienintelis mano širdies Karalius ir trokštu gyventi Jo karalystėje?“ Amen.