2008-06-14

Trumpa naktis vidur birželio,
Ta amžiaus gėda it žaizda,
Kuri ir tvarstoma negyja,
Kuri ilgai primins save.
          (Algirdas Aleksa)

Taip rašė tremtinys Algirdas Aleksa. Ir tai tiesa. Įsibėgėjus vasarai, kai gamta atsiskleidžia visu grožiu: medžiai ir pievos pasidabina įvairiaspalviais žiedais, saulė nešykšti šilumos ir akinančios šviesos, kai kiekviena, net sugrubusi širdis, atsiveria gėriui, mes priversti stabtelėti, atsigręžti į praeitį, prisiminti skaudžius mūsų tautos istorijos puslapius.

Birželio 14-oji į Tėvynės širdį įsirėžė skaudžiu, neužgyjančiu randu, kuris, kaskart atsinaujinęs, verčia naujai įvertinti ir išgyventi tų dienų kraupius įvykius. Įvertinti ir pamąstyti, ką aš darau, kad tie laikai nepasikartotų? Kaip aš gyvenu, kokias vertybes branginu, kas man yra tėvynė Lietuva?
Pasigirsta balsų, kam reikia apie tai kalbėti, juk tai buvo taip seniai. Pagaliau sovietinis režimas daug gero davė Lietuvai – gigantiškos statybos, visi buvo aprūpinti darbu, vaikų ir jaunimo užimtumas vasaros darbo ir poilsio stovyklose ir kt.
Tai, kas, kad buvome priversti gyventi trilypį gyvenimą: vieną – mąstyti, antrą - kalbėti, trečią daryti. Užtat buvome visi vienodi ir lygūs. Taip mąstantiems visai nesvarbu, kad to pasėkoje šiandien neįsivaizduojame normalaus biznio, nes partneriai siekia tik apgauti vienas kitą. Argi įmanomas normalus ekonomikos vystymasis, kai pagrindinė partnerių bendravimo nerašyta taisyklė yra: apiplėšk jį, antraip jis apiplėš tave.

Su nostalgija prisimenantys sovietinius laikus nemąsto, kad anų dienų veidmainingi santykiai tarp žmonių, požiūrio į tai, kad žmogus visagalis, kad nėra virš jo aukštesnio, tyresnio, geresnio, kam žmogus turėtų nusilenkti ir iš ko turėtų mokytis, išugdė iškreiptą požiūrį į dorines vertybes. Žmogus prarado intuiciją atskirti gėrį nuo blogio, tiesą nuo melo, grožį nuo bjaurasties. Viskas suverčiama aplinkybėms ir susidariusiai situacijai. Jei išdavei kaimyną KGB agentams, vadinasi gerai, nes kovoji su liaudies priešu, jei tiki į Dievą, eini į bažnyčią – blogai, nes tai prieštarauju komunistinei moralei. Ir šiandien paprastiems tikintiesiems prisikėlęs Kristus virš presbiterijos sukelia teigiamas emocijas, tačiau rafinuotam estetui tai tik bjaurus plakatas, į kurį jis negali pakelti akių ir t.t. Mielieji, mes privalome kalbėti apie lietuvių patirtą siaubą, kuriam nėra jokių pateisinimų ir nebus jokio išpirkimo. Mes privalome tai perduoti iš kartos į kartą, kad patirti, išgyventi baisūs laikai skatintų būti budriais, nepasiduoti jokioms provokacijos, kurios įstumtų Lietuvą ir panašią vergiją.

Priminkime jaunimui masines žudynes, baisius tardymus, dundančius į nežinią ešelonus, kuriais buvo vežami tūkstančiai ištremtųjų ar nuteistųjų Lietuvos ūkininkų, mokytojų, kunigų, studentų... Iš jų buvo atimta viskas – namai, šeima, tėvynė.
Sibire juos pasitiko lageriai ir tremtis tokiomis žiaurybėmis, kurių neįmanoma nei apsakyti, nei aprašyti.
Visos pakelės į Šiaurę, Baikalo salos, Kolymos aukso rūdynas, Jakutijos miškai, Kazachstano stepės, Vorkutos kasyklos, Mordovijos lageriai nubarstyti lietuvių lavonais kaip malkomis. Tačiau nepaisant visų kankinimų ir žiaurybių, alkani ir beteisiai darbo vergai, sargybinių ir vilkšunių varomi į kasyklas ar kirsti miško, širdimi ir lūpomis šnabždėjo maldas, šaukėsi Dievo malonės ir nenustojo vilties – sugrįžti į mylimą tėvynę Lietuvą. Už spygliuotų vielų, šnipų ir budelių akivaizdoje nenustojo rusenti viltis, kad sutryptas, paniekintas teisingumas išliks jei ne žemėje, tai bent danguje.
Nukamuotas, išniekintas, kasdien laukdamas mirties, lietuvis regėjo Tėvynę kaip stebuklingą sapną ir bandė išlaikyti to sapno šviesą savo atminty.

Kazachstano, po to Karagandos lageriuose įkalintas šeimos tėvas mažametėms dukrytėms, kurios su mama taip pat buvo Sibiro tremtyje rašė: „Mylėkite savo Mamytę, Dievą ir Lietuvą!“ Po Stalino mirties buvo paleistas į Lietuvą, tačiau važiavo pas šeimą, į tremtį. Kiek daug gražių pasakojimų apie Lietuvos grožį, apie gerąjį Dievulį, kuris siunčia žmogui išbandymus, išgirdo dukros. Deja, deja, sugrįžus iš tremties jau be tėvelio, (jį priglaudė Sibiro žemė) jas pasitiko šaltas rudeniškas 1959 m. birželis ir dar šaltesni, nedraugiški mokytojų žvilgsniai rudenį, atsiet iš tremties sugrįžusiems vaikams yra rusiškos mokyklos... Nesvarbu, kad abi mergaitės tėvelio išmokytos puikiai kalbėjo lietuviškai, mokėjo lietuvių kalbos gramatiką. Mokytojų nepalankumą ir priešiškumą jos jautė per visą mokymosi laiką vidurinėje mokykloje.

Mieli broliai ir sesės Kristuje, tegul praeitis pasibeldžia į kiekvieno mūsų sąžinę, tegul primena kokia išdavysčių, kompromisų ir atsitiktinumų kaina išliko mūsų tėvynė Lietuva. Su didžiausia pagarba žemai nulenkim galvas prieš tuos, kurie nepaisant žiaurių represijų, išsaugojo brangų lietuvišką žodį, kalbą meilę Dievui ir Tėvynei.

Prašykime Dievo malonės išlikti tvirtais tikėjime, tegul jo nenustelbia masinė žinojimo industrija, kuri skatina žmogų iškelti save aukščiau visko, netgi Dievo. Žmogus be tikėjimo darosi agresyvus ir negailestingas, jam nėra nieko švento. Žmogus be tikėjimo gali išduoti ir parduoti ne tik tėvynę, bet ir savo sąžinę, savo idėjas, net artimiausius žmones.

Tegul Jėzaus žodžiai: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną (...). Verčiau bijokite tų, kurie gali pražudyti ir sielą“ (Mt 10,28) padrąsina ir sustiprina, padeda atskirti gražbyliavimą nuo tikrojo patriotizmo. Amen.