Brangūs broliai ir seserys Kristuje, metų karuselė vėl apsisuko ir mes, krikščionys, pirmuoju advento sekmadieniu pradedame naujuosius liturginius metus. Mes esame kviečiami į naują budėjimo ir laukimo pradžią, nes žodis „adventas“ reiškia atėjimą. Žydų tauta vis dar laukia Mesijo, savo Gelbėtojo. Apie jų skausmingą laukimą, ilgesingą žvilgsnį į dangų, prašymą, kad pas juos ateitų Atpirkėjas nusako pranašo Izaijo žodžiai: „Rasokite, dangūs, iš aukštybių, ir, debesys, išlykite teisumą. Žemė teprasiveria, tedygsta išganymas, drauge teišželdina teisumą!“ (Iz 45, 8).

Per adventą Rarotų pamaldose mes taip pat giedame gerai žinomą giesmę „Rasokit dangūs“, taip išreikšdami Dievo Sūnaus antrojo atėjimo laukimą. Senajame Testamente labai daug rašoma apie Mesijo, žydų tautos Gelbėtojo atėjimą. Štai mesijinis pažadas karaliui Dovydui: „Viešpats sako tau, kad jis, Viešpats, padarys tau namus. Kai pasibaigs tavo dienos ir tu atgulsi su savo protėviais, aš pakelsiu po tavęs palikuonį, kilusį iš tavęs ir padarysiu tvirtą jo karalystę“ ( 2 Sam 7, 11-12),- taip skaitome antrojoje Samuelio knygoje.

Pranašas Izaijas džiūgavo: „Nes kūdikis mums gimė! Sūnus duotas mums! Jis bus mums valdovas. Jo vardas bus „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinsis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis. Jo viešpatavimas be ribų, o taika begalinė“ (Iz 9,5-6). Taip pat pranašo Jeremijo knygoje skaitome: „Tikėkite manimi, - tai Viešpaties žodis, - ateina metas, kai išauginsiu Dovydui teisią Atžalą, kaip karalius jis viešpataus ir sumaniai vykdys krašte, kas teisinga ir teisu“ (Jer 23,5).

Visos šios pranašystės ir Dievo pažadai išsipildė Jėzuje Kristuje. Apaštalas Paulius laiške žydams rašė: „Daugel kartų ir įvairiausiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje Jis prabilo į mus per Sūnų (...). Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas (...), nuplovęs nuodėmes, atsisėdo Didybės aukštybėse“ (Žyd 1, 1-3). Pagaliau Mato Evangelijoje apie Jėzaus kilmę skaitome: „Jėzaus Kristaus, Dovydo Sūnaus, Abraomo Sūnaus, kilmės knyga“ (Mt 1, 1).

Kitaip tariant evangelistas užtvirtina, kad Jėzus yra išpranašautas Mesijas. Deja, Rašto žinovai, aukštieji kunigai ir kiti tikintys žydai - fariziejai, sadukiejai nepripažino Jėzaus. Nuo pirmųjų aktyvios Jėzaus veiklos pradžios, jie persekiojo Jį ir rezgė pinkles kaip apkaltinti ir pasmerkti mirčiai. Jų puikybė, išdidumas neleido pripažinti, kad būtent Jėzuje išsipildė visa tai, apie ką kalbėjo pranašai, ką liudija Šv. Raštas. Jiems sunku buvo pripažinti, kad Žmogus, kilęs iš nežinomo miestelio Nazareto gali būti Mesijas. Net Natanaelis, kuris Jėzui išpažino: „Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio Karalius!“ (Jn 1, 49), anksčiau išgirdęs iš Pilypo: „ Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai. Tai Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus“ (Jn 1, 45), pašaipiai atšovė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“ (Jn 1, 46).

Mums, įtikėjusiems, jokių abejonių nekyla, kad su Jėzaus atėjimu į pasaulį Viešpaties pažadai galutinai išsipildė. Po Jo apsireiškimo, kankinystės, mirties už mūsų nuodėmes ir prisikėlimo, mes vėl laukiame atėjimo – laukiame antrojo Kristaus pasirodymo, apie kurį kalba šio sekmadienio Evangelija. Jėzus grėsmingai nusako savo antrąjį atėjimą lygindamas jį su Nojaus dienomis, kai žemę užliejo vandenys. Jėzus savo atėjimo dieną nusako kaip galingą sukrėtimą: „Tuomet du bus kartu lauke, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta“ (Mt 24, 40-41). Kitose Evangelijose dar grėsmingiau nusakoma atėjimo diena. Todėl Jėzus kviečia būti visą laiką pasiruošusiems. Jis sako: „Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats“ (Mt 24, 42). Savo atėjimą Jėzus palygina su vagimi, kuris slapčia įsėlina į namus ir juos „apšvarina“. Juk „jeigu šeimininkas žinotų (...) jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus“ (Lk 24, 43).

Suprantama pagrindinis pasirengimo laidas yra malda, ryšys su Dievu. Malda taip pat turi pasižymėti budrumu. Meldžiantis per šv. Mišias, ar individualiai, ar grupelėse negana vien fiziškai atverti lūpas, būtina širdimi pajusti giedamus ir tariamus žodžius. Tačiau Jėzus nežada, kad malda gali padėti išvengti paskutiniųjų laikų katastrofos. Jei norime, kad paskutinė diena būtų mums išganinga, turime nepamiršti, jog tikėjimo kelionėje esame ne vieni. Turime pasirūpinti ir tais, kurie yra šalia mūsų ar tai šeimos nariai, ar parapijiečiai, ar šiaip praeiviai, patekę į bėdą. Visi jie yra mūsų artimieji, kuriems turime parodyti teisingą gyvenimo kryptį. Mūsų malda už svyruojančius, drungnus arba visai nepripažįstančius Dievo gali padaryti didelį poveikį. Šios maldos tikrai yra išklausomos ir anksčiau ar vėliau į jas Dievas atsiliepia.

Prisiminkime šv. Moniką, kuri net 18 metų meldėsi, prašydama savo sūnui Augustinui atsivertimo malonės. Štai kaip šv. Augustinas aprašo gundymą vis atidėti savo atsivertimo laiką. Jo Išpažinimuose skaitome: „Pasigailėtinu balsu šaukiau: Kaip ilgai, kaip ilgai? Rytoj ir rytoj? (..) Kodėl ne dabar mano bjaurasties pabaigos laikas?“ Tuomet jis išgirdo balsą: „Imk, skaityk, ...“. Atvertęs Šv. Rašto knygą, jis pamatė šiandien girdėtus apaštalo Pauliaus žodžius: „Saugodamiesi apsirijimo, girtavimo (...), apsivilkite Viešpačiu Jėzumi (...), nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių“ (Rom 13, 13-14). Vos baigęs skaityti, šv. Augustinas sako, kad tarsi „tikrumo šviesa įsiskverbė į mano širdį, išsisklaidė visos abejonių tamsybės“.

Taigi, mielieji, laukdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimo, mes kviečiami budėti, o tai reiškia: - nuoširdžiai, nepaliaujamai melstis ne tik dėl savęs, bet ir užtariant artimuosius; - saugotis apsirijimo, girtavimo, nelepinti savo kūno ir netenkinti jo geidulių; - kas vakarą daryti sąžinės sąskaitą ir klausti savęs: Ko laukiu? Ko trokštu? Kas man yra svarbiausia? Tegul kasdieninės maldos visada baigiasi trumpu šūksniu: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“. Amen.