Mieli tikintieji, prasidėjus advento kelionei pereitą sekmadienį evangelisto Mato buvome pakviesti budėjimui. Jėzus savo mokiniams, nusakęs grėsmingus Jo antrojo atėjimo ženklus, pakvietė: „ (...) budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats“ (Mt 24, 42).

Šiandien klausiu, ar paruošėte savo širdis budėjimui ir laukimui Jėzaus atėjimui? Budėti, vadinasi išlaisvinti ne tik savo kūną nuo valgių bei gėrimų bet ir savo mintis, protą nuo kasdieninių rūpesčių, kurie viską užgožia ir nepalieka vietos maldai ar bent atodūsiui: „Viešpatie, pasigailėk manęs, nusidėjėlio!“

Antrąjį advento sekmadienį kiekvienais liturginiais metais prieš mus iškyla įspūdinga Jono Krikštytojo figūra. Iš Luko Evangelijos mums gerai žinoma jo gimimo istorija pagyvenusio kunigo Zacharijo šeimoje. Dievo angelas pranešęs Zacharijui apie sūnaus gimimą pasakė: „ Tau bus džiaugsmas ir paguoda, ir daugelis džiaugsis jo gimimu, nes jis bus dydis Viešpaties akyse“(Lk1, 14),- taip skaitome Luko Evangelijoje.

Šiandien išgirdome: „O jis bus tasai, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs ,tyruose šaukiančiojo balsas‘“(Mt3, 3). Šį balsą išgirdome Judėjos dykumoje. Jis kviečia: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“(Mt3, 2). Iš Luko Evangelijos sužinome apie ypatingą malonę, kuria buvo apdovanotas Jonas Krikštytojas. Jis dar būdamas motinos įsčiose per Marijos apsilankymą pajuto priartėjusį savo Viešpatį. Anuomet vos Marija peržengė Elzbietos slenkstį, ši tarė: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane!? Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose“ (Lk 1, 43 – 44). Evangelistai nerašo apie tai, kur prabėgo Jono vaikystė, ką veikė Jis jaunystėje, tik toje pačioje Luko Evangelijoje skaitome: „O kūdikis augo ir jo dvasia tvirtėjo. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos“ (Lk 1, 80).

Šiandien skaitėme apie jo įspūdingai atrodančią išvaizdą, apie jo asketišką gyvenimą ir apie tai, kad į jo kvietimą „Atsiverskite“ atsišaukė „Jeruzalės gyventojai, visa Judėja ir visa Pajordanė. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje“ (Mt 3, 5-6). Tais laikais žydams laukimas nebuvo naujiena, nes visas Senasis Testamentas buvo apstus Dievo pažadų apie Mesijo, Pasaulio Gelbėtojo atėjimą. Netgi fariziejai ir sadukiejai ano meto dviejų tikinčiųjų žydų galingų srovių, ėjo krikštytis. Jonas Krikštytojas buvo jiems negailestingas, sakydamas: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokite tikrų atsivertimo vaisių!“ (Mt 3, 7-80). Iš tiesų, vėliau, kai atėjo, tikrasis Mesijas, tiek fariziejai, tiek sadukiejai ne tik, kad patys nusistatė, nepripažino Jėzaus, bet sukurstė liaudį prieš Jį.

Jono žodžiai : „(...) po manęs ateis galingesnis už mane, - aš nevertas jam nė kurpių nuauti. (...) Jo rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną“ (Mt 3, 11-12), visiems teikė vilties, kad greitai ateis galingas Valdovas, kuris sutelks žydų tautą kovai su nekenčiamais pavergėjais – romėnais. Kadangi Jėzus skelbė taiką, meilę, netgi priešams, neruošė jokių karinių išpuolių prieš romėnus, tai žydų entuziazmas greit išblėso. O Rašto žinovus, Aukštuosius kunigus, fariziejus ir valdovus, Jėzus netgi papiktino, nes Jis kritikavo jų veidmainystę, puikybę ir savanaudiškumą. Mato 23-ajame skyriuje Jėzus jiems sako: „Vargas jums veidmainiai, Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs užrakinate Dangaus karalystę ir nei patys neinate, nei trokštančių į ją patekti neleidžiate (...). Jūs valote taurės bei dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nesivaldymo“ (Mt 23, 13. 25). Taigi, tiek Jonas Krikštytojas, tiek Jėzus kviečia į tikrąjį atsivertimo kelią, ne iš išorės, bet iš vidaus, giliai širdyje suvokiant, kad Dangaus karalystės verti tik tie, kurie pasiryžę keisti savo galvoseną, gyvenimo įpročius – gyventi rūpinantis tik savimi.

Nepakanka daug melstis, skaityti Šv. Raštą, o vidumi išlikti tokiais pačiais, pasitikint tik savimi, tikint, kad gali patys save išgelbėti išmoktais ritualais. Jonas griežtai mums sako, kad Dievo rūstybės galima išvengti tik esmingai pakeitus gyvenimą, duodant „tikrų atsivertimo vaisių“ (Mt 3,8). Jonas Krikštytojas tikinčiuosius žydus įspėja, „kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų“ (Mt 3, 9). Kas tie akmenys? Tai visi tie, kuriuos žydai laiko pagonimis. Daugelyje palyginimų Jėzus žydų veidmainingam tikėjimui priešpastato jų priešų – samariečių gailestingumą, meilę artimui, nuoširdų atsivertimą, o per tai jiems atvertas duris į Dangaus karalystę. Grėsminga Jono ištarmė: „Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį“ (Mt 3, 10), verčia sudrebėti ne vieno širdį, susimąstyti apie tai, kas laukia jo paskutiniąją Teismo dieną.

Suprantama, gero ir vaisingo medžio niekas nekerta. Mes kviečiami duoti tikrų atsivertimo vaisių, pirmiausia kaip apaštalas Paulius kviečia į susitaikymą: „Ištvermės ir paguodos Dievas teduoda jums tarpusavyje būti vienos minties, Kristaus pavyzdžiu, kad sutartinai vienu balsu šlovintumėte Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą“ (Rom15, 5- 6). Adventas – pats tinkamiausias laikas susitaikinimui, jei iki šiol jus kankina nesantaika su artimu žmogumi. Tegul šią savaitę tai bus pirmas rimtas žingsnis atsinaujinimo kelyje, laukiant Jėzaus gimimo šventės. Pranašas Izaijas pataria kreiptis į „išminties ir įžvalgos Dvasią, patarimo ir narsumo Dvasią, pažinimo ir Viešpaties baimės Dvasią“ (Iz 11. 2).

Tegul Viešpaties Dvasia sustiprina jus ir lydi visą ateinančią savaitę. Amen.