Trečiasis advento sekmadienis vadinamas Džiaugsmo sekmadieniu. Apie laukimo džiaugsmą 1-jame skaitinyje skelbia pranašas Izaijas. Jis skelbia apie Viešpaties atėjimą. Ir, kai tai įvyks „pradžiugs dykuma, tyrieji laukai, ims krykštauti žydinti dykvietė (Iz 35, 1). Ne tik gamta atgis „pasipuoš visomis gėlėmis ir džiūgaute džiūgaus laiminga“ (Iz 35, 2), bet ir žmonės patirs malonių gausą „atsimerks akliesiems akys, atsivers kurtiesiems ausys. Raišasis pašoks tartum elnias, ir nebyliui atsiriš liežuvis“ (Iz 35, 5).

Apaštalo Jokūbo laikais jau buvo susikūrusios pirmosios krikščionių bendruomenės, tačiau tikintiesiems kėlė abejonių Jėzaus pažadas sugrįžti. Todėl 2-ajame skaitinyje apaštalas ramina juos, sakydamas: „ Tad būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo“ (Jok 5, 7). Kantrybės mokytis Jis siūlo iš ūkininko, kuris kantriai laukia „brangaus žemės vaisiaus“ (Jok 5, 7). Kaip ūkininkas taip „ir jūs būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties artėjimas arti“ (Jok 5, 8), - sako apaštalas.

Apaštalo Jokūbo kvietimas apsiginkluoti kantrybe ypač yra aktualus šiandien, kai žmogus paskendęs nuolatiniame skubėjime, kai jam visko reikia greit, čia ir dabar. Daugelis per kasdieninius rūpesčius, nepabaigiamų darbų gausą, neturi laiko skirti maldai, paskaityti Šv. Raštą ir lieka abejingi Kristaus kvietimui: „Būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“(Mt 24, 44). Mielieji, visos Jėzaus pranašystės išsipildė, todėl nėra pagrindo abejoti Jo pranašyste apie antrąjį atėjimą. Jis tvirtai yra pasakęs: „Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis“(Mk 13, 31).

Girdėta Evangelija pagal Matą savotiškai turėtų nuraminti visus, kurie dar vis abejoja, svyruoja, netgi netiki Jėzaus pažadu. Šiandien išgirdome abejonę Jono Krikštytojo, kuris pirmasis kvietė: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“ (Mt 3, 2). Krikštydamas jis kalbėjo: „Aš jus krikštiju vandeniu, kad atsiverstumėte, bet po manęs ateis galingesnis už mane, - aš nevertas jam nė kurpių nuauti“ (Mt 3,11). Pagaliau, kai Jėzus atėjo prie Jordano upės, Jonas paskelbė: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę! Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau“ (Jn 1, 29-30).

O štai šiandien išgirdome visai kitką. Būdamas Erodo kalėjime ir stebėdamas Jėzaus veiklą, jis suabejojo. Mat pranašai pranašavo galingą valdovą, ateisiantį daryti tvarkos, įvesti teisybę, jam paklus visos valdžios, karalystės ir tautos. Štai pranašo Zacharijo skelbimas: „ Ir Viešpats, mano Dievas ateis drauge su visais savo šventaisiais (...). Viešpats bus karalius visoje žemėje, - tą dieną bus vienas Viešpats ir vienas jo vardas“ (Zch14, 5.9). Pranašas Danielius panašiai aprašo savo regėjimą: „Vis stebėdamas nakties regėjimus, mačiau tarsi žmogaus sūnų, ateinantį dangaus debesimis (...). Jam buvo duota valdžia ir garbė, ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina, tverianti amžinai, jo karalystė niekad nebus sunaikinta“ (Dan 7, 13-14). Stebėdamas Jėzaus veiklą, Jonas nematė nieko panašaus, kas atitiktų pranašystes, todėl jis siunčia savo mokinius Jėzaus paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ (Mt 11, 13). Jėzus neneigia, kad yra lauktasis Mesijas ir savo mesijinę veiklą paaiškina Izaijo pranašyste. Jono mokiniams Jis sako: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi“ (Mt 11, 4-6).

Primindamas šiuos Senojo Testamento pranašo žodžius, Jėzus tikisi, kad Jonas atpažins savo paties paskelbtą Mesiją Jėzaus asmenyje. Jėzus tuos pačius argumentus šiandien sako ir tiems, kurių tikėjimas ima svyruoti, kurie pradeda abejoti. Jis kviečia prisiminti visa, ką žmogus per Jėzų Kristų yra patyręs, girdėjęs ar matęs. Šiandien liūdniausia yra tai, kad žmogus ima abejoti ne tiek Jėzumi, kiek Jo Bažnyčia. Dažnai tenka išgirsti, kad „Dievu tikiu, tačiau Bažnyčia, kunigais ne!“ Jonas suabejojo Jėzumi, nes nematė Jo galybės, dabartinis žmogus abejoja Bažnyčia, nes nemato jos tokios, kuri prisitaikytų prie jo žemiškųjų vizijų. Bet kas gi būtų Kristus be Jo Bažnyčios ir kas gi būtų Bažnyčia be Kristaus? Kas, jei ne Bažnyčia persekiojama, niekinama, žeminama, kankinama išsaugojo Jėzų amžių bėgyje? Kas būtų Bažnyčia be Jėzaus? Pats Jėzus pasakė: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame (...), nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15,50). Ir apaštalas Paulius tvirtina: „Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus“ (1Kor12, 12).

Kartu apaštalas kviečia: „Taigi, mano mylimieji, (...), darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami, nes Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti ir veikti. Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų, kad būtumėte nepeiktini ir nekalti, nesutepti Dievo vaikai sugedusioje ir iškrypusioje kartoje, kur jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje“ (Fil2, 12-14). Žinoma klysta tie, kurie į Bažnyčią, ypač į kunigus žiūri kaip į šventuosius, šito iš jų reikalauja ir menkiausias jų prasižengimas sukelia pasipiktinimą, murmėjimą. Pats Kristus savo palyginimuose kalba, kad Bažnyčios dirvoje auga ir kiečiai, ir raugės, ir į žvejų tinklą pakliūva ne tik geros žuvys, bet ir blogos. Taigi Bažnyčią sudaro ne vien šventieji, antraip kaip jaustųsi jos nariai, nes apaštalas Paulius tvirtina: „Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“ (Rom3, 22-23). O apaštalas Jonas pirmajame laiške rašo: „Jei sakytume, kad neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos“ ( Jn1, 8). Kartu apaštalas Jonas nurodo išeitį: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ ( 1 Jn 1, 9).

Laukdami Šv. Kalėdų džiaugsmingo ryto, atidžiai ištirkime save, savo širdį. Jei sunku melstis, juntamas nepasitikėjimas Dievu, vadinasi mumyse yra stiprus savimylos, egoizmo jausmas. Savimeilė skatina mylėti tik save, rūpintis tik savimi, pasitikėti tik savimi, neleidžia pažinti Dievo meilės ir gailestingumo. Kad galėtume spinduliuoti tikėjimo džiaugsmu, turime būti patenkinti ne savimi, o mumyse esančiomis Dievo dovanomis, kuriomis esame veltui apdovanoti. „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8), - sako Kristus. Vadinasi privalome dalintis tuo, ką gero turime savyje, dalintis veltui, nereikalaujant atlygio ir padėkos. Tik taip galima laimėti amžinąjį gyvenimą, tik taip galima eiti šventėjimo keliu! Amen.