Mieli broliai seserys Kristuje, pirmąją dieną po Šv. Kalėdų, Bažnyčia mini pirmąjį krikščionį kankinį Šv. Steponą, vieną iš septynių diakonų, kurie buvo išrinkti, kai pirmoji krikščionių bendruomenė išgyveno įtemptą laikotarpį. Apaštalas Lukas apie tai rašo „Apaštalų darbų“ knygoje. Graikų kilmės krikščionys buvo nepatenkinti ir murmėjo, kad jų našlės yra apleistos. „Tuomet Dvylika sušaukė mokinių susirinkimą ir pareiškė“, (Apd 6, 2), kad jiems nedera „apleisti Dievo žodį ir tarnauti prie stalų“ (Apd 6, 2). Buvo pasiūlyta tam darbui nužiūrėti „iš savųjų septynis vyrus, turinčius gerą vardą, pilnus Dvasios ir išminties“ (Apd 6, 3).

Šis pasiūlymas visiems patiko, tuomet išrinko septynis vyrus, jų tarpe ir Steponą „ vyrą kupiną tikėjimo ir Šventosios Dvasios“ (Apd 6, 5). Išrinktieji vyrai buvo nuvesti pas apaštalus, kurie „melsdamiesi uždėjo ant jų rankas“ (Apd 6, 6). Taip jie gavo Šventąją Dvasią, kuri paruošė juos altoriaus tarnystei. Jų pareiga buvo valdyti turtus, kuriuos į bendrą iždą sunešdavo tikintieji. Apaštalų darbų knygoje skaitome: „Visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra. (...). Tarp jų nebuvo vargšų. Kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo ir gautus pinigus sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo“ (Apd 4, 32. 34 –35). Taigi, diakonų užduotis buvo teisingai paskirstyti turimas lėšas. Matomai diakonai pirmiausia liudijo Kristų, nes šv. Ignacas apie juos tvirtina: „Ne mėsos ir vyno tarnai, bet Dievo Bažnyčios tarnai“ ir juos vadino „Jėzaus Kristaus sakramentų teikėjais“ ir liepia tikintiesiems „gerbti diakonus kaip Dievo įsakymą“.

Šv. Jonas Auksaburnis pastebi, kas šv. Steponas buvo viršesnis tarp išrinktųjų diakonų. Būdamas kupinas Šventosios Dvasios, drąsiai skelbė Jėzaus mokslą ir gynė krikščionybę, patvirtindamas tai savo darbais. Dėka jo liudijimo tikinčiųjų skaičius Jeruzalėje augo, netgi daug žydų apsikrikštijo ir perėjo į krikščionių bendruomenę. Toks Stepono uolumas ir jo sėkmė neliko nepastebėta, sukėlė Jėzaus priešų tarpe pavydą. Jie pradėjo persekiojimą ir degdami pykčiu nusprendė Steponą pražudyti. Pradžioje priešai mėgino ginčytis su juo, „tačiau jie negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo“ (Apd 6, 10), - skaitome Apaštalų darbuose ir toliau skaitome: „Tada jie papirko keltą vyrų, kad sakytų girdėję Steponą piktžodžiaujant Mozei ir Dievui“ (Apd 6,11).

Taip apkaltintas Steponas buvo nuvestas pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, kuris įsakė jam gintis. Būsimasis šventasis Taryboje pasakė ilgą prakalbą, primindamas Izraelio istoriją, pradedant nuo Abraomo, Mozės laikų ir kaip buvo išpranašautas Mesijas – Jėzus Kristus. Kalbą Steponas baigė aštriai priekaištaudamas: „Jūs kietasprandžiai, pagonių širdimis ir ausimis!“ (Apd 7, 51).

Steponas kalbėjo, kad jie kaip ir jų tėvai bei protėviai „žudydavo pranašaujančius Teisiojo atėjimą“ (Apd 17, 52). „Tai išgirdę jie baisiai įniršo ir ėmė ant jo griežti dantimis. O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios , žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje“ (Apd 7, 54 – 55). Apie tai jis džiaugsmingai pranešė Tarybai. „Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį, išsitempė už miesto ir užmušė akmenimis. Liudytojai pasidėjo savo drabužių prie vieno jauno vyro kojų, vardu Saulius“ (Apd 7, 57 – 58). Steponas, klupdamas po sunkių akmenų kruša, meldėsi: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ (Apd 7, 60).

Šv. Stepono kankinystė primena Jėzaus Kristaus kankinystę. Mūsų atpirkėjas savo tarnystės metu nuolankiai pakėlė mokinių silpnumą, neišmanymą ir prietarus; fariziejų, sadukiejų, Rašto aiškintojų bei aukštųjų kunigų priešgyniavimą, pavydą ir pyktį, puikybę ir įžūlumą; artimiausiųjų draugų nedėkingumą ir nesupratingumą. Skirtingai nei Steponas, Jėzus romus lyg avinėlis, tylėjo. Tarybos teisme, Jis savo apsigynimui nepratarė nė žodžio. Jo malda ant kryžiaus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34) sustiprino ne tik šv. Steponą, bet ir kitus kankinius dėl Jėzaus vardo. Ne vienas jų užmigo su šiais žodžiais lūpose.

Mielieji, Jėzus nežadėjo savo sekėjams lengvo ir nerūpestingo gyvenimo. Šventųjų kankinių gyvenimai parodo, kokie teisingi buvo Jėzaus žodžiai: „Sergėkitės žmonių, nes jie įskųs jus teismams ir plaks sinagogose. (...). Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo“ (Mt 10, 17.22). Šiandien pasaulyje labiausiai persekiojami krikščionys. Vienur ar kitur dėl Jėzaus vardo žūsta kunigai, tikintieji, tačiau tuose kraštuose tikinčiųjų skaičius nenustoja augęs. Priešingai, krikščioniškoji dvasia silpnėja ten, kur ramu, kur nėra persekiojimų, kur Bažnyčia gali laisvai kvėpuoti ir išpažinti Kristų. Šv. Stepono pavyzdys moko mus nuoširdaus tikėjimo, nuolankaus pasitikėjimo Dievu, drąsaus Kristaus mokslo liudijimo.

Šiame sumaterialėjusiame pasaulyje labai sunku atsispirti pasaulio pagundoms turėti daug pinigų, gražius namus, manyti, kad viską gali pasiekti pats – aukštą padėtį visuomenėje, kilti karjeros laiptais, gyventi iliuzija, jog esi savo laimės kalvis. Deja, taip gyvenant ir mąstant žmogus greit pajunta tuštumą, gyvenimo beprasmybę. Tik vienas vienintelis Dievas viską gali sutvarkyti, be Jo mes nieko negalime. Tad kaip šv. Steponas kelkime akis į dangų ir prašykime: „Viešpatie, pripildyk mane išminties Dvasios, kad galėčiau suvokti, jog be Tavęs aš negaliu įveikti pasaulio iššūkių. Tik Tu vienas esi mano stiprybės, vilties ir meilės šaltinis“. Amen.