Mieli broliai ir seserys Kristuje, visi šio sekmadienio skaitiniai ir psalmė, kalba apie nuolankiuosius, silpnuosius, pasaulio valdovų atstumtuosius, vargdienius dvasioje. Pirmajame skaitinyje pranašas Sofonijas, gyvenęs septintajame amžiuje prieš Kristų, ir matydamas tautos galingųjų moralinį nuosmukį, kreipiasi į varginguosius, silpnuosius, sakydamas: „Ieškokite Viešpaties, šalies nuolankieji, kurie vykdote Viešpaties teisę! Siekite teisingumo, siekite romumo!“ (Sof2, 3). Nors pranašas mini „rūstybės dieną“, tačiau „Izraelio likučiai“, kurie nebedarys blogybių, bus išgelbėti ir ramiai gyvens, nes Viešpats yra jų prieglobstis, stiprybės ir išminties šaltinis. Dovydo psalmėje taip pat girdėjome: „Amžiaus Viešpats laikos teisybės, gina reikmes nekaltų prispaustųjų“ (Ps146, 6–7).

Apaštalas Paulius šią temą svarsto dar aštriau ir stipresniais žodžiais negu Senojo Testamento pranašas. Anot jo, Dievas išsirinko silpnuosius, niekinamuosius „kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius“ (1Kor 1, 27). Apaštalas tvirtina, kad Dievas pasirinko „tai, kas pasaulio akimis – žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra (...), kad joks žmogus negalėtų didžiuotis prieš Dievą“ (1Kor 1, 28–29). Vienintelis Jėzus Kristus „Dievo valia mums tapo išmintimi, teisumu, pašventinimu ir atpirkimu, kad, anot Rašto, kas giriasi, girtųsi Viešpačiu“ (1Kor 1, 30–31).

Evangelijoje girdėti palaiminimai nusako mūsų krikščionių žemiškosios kelionės tikslą. Tai tarsi Jėzaus paskelbtas Naujasis Įstatymas, kuris yra Senojo Įstatymo pilnatvė su nauja interpretacija. Jis paskelbiamas ne individualiai, ne vien išrinktajai tautai, bet visoms tautoms. Paprastai ši evangelisto Mato ištrauka skaitoma Visų Šventųjų dieną. Visi šventieji, nepaisant jų kilmės, rasės, padėties visuomenėje, siekė šių krikščioniškų gyvenimo dorybių. Tad dar kartą atidžiau pažvelkime į Jėzaus palaiminimus.

Atkreipkime dėmesį į tai, kad kiekvienoje jų Jėzus nurodo ne tik sąlygą palaiminimui gauti, bet ir nusako atlygį, kurį suteiks Dievas.

Pirmasis: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią; jų yra dangaus karalystė“. Būti vargdieniu dvasioje, - tai būti nuolankios ir atgailaujančios širdies. Nuolankumą žmonės dažnai daro ne iš širdies, bet veidmainiaudami, pataikaudami, siekdami gerai užsirekomenduoti. Jėzus kalba apie tokį nuolankumą ir atgailą, kurie yra tyri, nuoširdūs, neveidmainiški. Kaip pavyzdį galime paimti Jėzaus pasakytą palyginimą Luko Evangelijoje apie muitininką ir fariziejų, atėjusius į šventyklą melstis. Fariziejus išdidžiai atsistojęs matomoje vietoje meldėsi: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai“ (Lk 18, 11). Tuo tarpu muitininkas „stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę maldaudamas: ‚Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui‘“ (Lk 18, 13) Pamąstykite kiekvienas apie savo maldą – pokalbį su Dievu. Kaip jūs meldžiatės, ypač kaip atliekate atgailą?

Antrasis palaiminimas: „Palaiminti liūdintys; jie bus paguosti“. Yra daug priežasčių, kurios verčia žmogų liūdėti – ligos, įvairūs sunkumai, artimųjų netektis, išdavystė ir t.t. Tačiau Jėzus kalba apie ypatingą liūdesį – apie liūdesį už padarytas nuodėmes, kurios atskiria nuo Dievo, apie norą per nuoširdžią atgailą sugrįžti prie Jo.

Trečiasis palaiminimas: „Palaiminti romieji; jie paveldės žemę“. Romumas, tai tokia sielos būsena, kurioje žmogus, nelaiko savęs geresniu. Jėzus kviečia: „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11,29).

Ketvirtasis: „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo; jie bus pasotinti“. Laiške žydams apaštalas Paulius išvardija minią šventųjų ir teisiųjų, kurie nelaikė save tokiais, bet alko ir troško teisumo ir jie buvo pasotinti, nes Kristus per Krikštą aprengė juos baltais teisumo rūbais ir savo krauju nuplovė jų nuodėmes.

Penktasis: „Palaiminti gailestingieji; jie susilauks gailestingumo“. Apie gailestingumą daug kalbėjome per visus pereitus Gailestingumo metus. Gailestingumas – tai užjaučianti, jautri širdis. Vienoje audiencijoje popiežius Pranciškus kalbėjo: „Gailestinga meilė, - tai vienintelis kelias, kuriuo mes turime eiti. Juo eidami Jėzaus mokiniai nepraras iš jo gautos savo tapatybės; nesiliaus savęs pripažinti to paties Tėvo vaikais“ (2016 09 21).

Šeštasis: „Palaiminti tyraširdžiai; jie regės Dievą“. Kiekvieno žmogaus širdis pažeista nuodėmėmis, nėra tyra. Tačiau mes galime to siekti. Laiške žydams apaštalas Paulius rašo: „Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties“ (Žyd12, 14).

Septintasis palaiminimas: „Palaimintieji taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais“. Taikdariai – tai žmonės, kurie siekia pašalinti tarpusavio nesantaiką, vaidus, kivirčus, neapykantą, karus. Toks buvo Jėzus Kristus. Apaštalas Paulius laiške romiečiams rašo: „Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. (...) Negana to, - dar galime didžiuotis Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų, kuris mus sutaikino“ (Rom5, 1. 11).

Pagaliau, aštuntasis palaiminimas: „Palaiminti persekiojami dėl teisumo; jų yra dangaus karalystė“. Šį palaiminimą Jėzus dar paaiškina: „Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia, būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“. (Mt 5, 11 –12).

Mielieji, nors palaiminimų atlygis įvardijamas skirtingai, tačiau visi jie mus priartina prie Dangaus karalystės. Dievas kviečia gyventi pagal Kristaus nurodytą šventėjimo kelią. Apaštalas Paulius sako: „Tokia gi Dievo valia – šventėjimas“ ( 1Tes 4, 3). Nuoširdžia malda prašykime, kad Šventoji Dvasia padėtų atrasti kelią, vedantį į amžinąją laimę su Jėzumi, kad atrastume tobulą džiaugsmą , vykdydami Jo valią. Amen.