Mieli broliai ir seserys Kristuje, laikas nestovi vietoje, kartu su laikrodžio rodyklėmis jis sukasi ratu. Kartu sukasi ir Bažnyčios gyvenimas. Kasmet mus pasitinka tas pats liturginių metų ciklas, kuris prasideda Adventu, vėliau Kalėdos, šiek tiek eilinio laiko, po to Gavėnia, Velykos ir vėl eilinis laikas iki Kalėdų ir t.t. Kasmet mes kviečiami iš naujo apmąstyti Kristaus gyvenimą, siekiant vis labiau įsigilinti ir giliau pažinti išganymo slėpinius.

Šiandien, keliaujant eiliniu liturginiu metu, mus pasitinka neeilinė šventė – Jėzaus paaukojimas šventykloje, liaudyje vadinama Grabnyčiomis. Dar vadinama Pašvęstojo gyvenimo diena.

Senovėje buvo manoma, kad grabnyčių žvakė apsaugo nuo žaibų, todėl vos užslinkus audros debesims, ją uždegdavo ir pastatydavo ant palangės. Pradedant statybas, gabaliukas šios žvakės būdavo paslepiamos pirmojo vainiko sankirtoje, manant, kad tai apsaugos pastatą nuo gaisro Šventės pavadinimas „Grabnyčios“ kilęs iš grabnyčios arba graudulinės žvakės pavadinimo. Būtent šioje šventėje šventinamos grabnyčių žvakės. Atrodytų koks ryšys tarp Jėzaus paaukojimo ir grabnyčių žvakių, kurios uždegamos gresiant pavojui ar mirties akivaizdoje.

Čia mes galime įžvelgti gilią prasmę. Mirtis asocijuojasi su tamsa, naktimi, o deganti žvakė – Kristaus pergalę prieš mirtį ir tamsą. Štai kodėl nuo seno prie sunkios būklės ligonio patalo uždegama Grabnyčių šventėje pašventinta žvakė. Taip pat grabnyčių žvakių šviesa palydi mirusįjį, iškeliaujantį į amžinybę. Marija ir Juozapas, būdami uolūs judaizmo išpažinėjai, su Dievo Sūnumi Jėzumi, prasidėjusiu iš Šventosios Dvasios, elgiasi taip, kaip nurodyta Įstatyme. Evangelijoje pagal Luką skaitome: „ Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms dienoms, Juozapas ir Marija nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: ,Kiekvienas pirmagimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui‘ “ (Lk 2, 22 – 23).

Bažnyčios istorija liudija, kad vasario antroji – Viešpaties paaukojimo diena buvo įvairiai vadinama. 540 metais Efeze ji vadinama Susitikimo diena – Simeono su Kūdikėliu Jėzumi. Kai kūdikėlis Jėzus buvo atneštas į šventyklą, jį pasitiko šventieji senoliai Simeonas ir Ona. Simeonas jį pasveikino ir savo džiaugsmą išliejo giesmėje. Paėmęs dieviškąjį Kūdikį ant rankų, jis pasakė: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas“ (Lk 2, 34). Šitie žodžiai buvo pranašiški. Jėzus tapo prieštaravimo ženklu, net gimtojo Nazareto gyventojams, kurie norėjo Jį nužudyti, nes jis nepataikavo jiems, ragino atsisakyti nuodėmingo gyvenimo. Rašto aiškintojai, fariziejai, sadukiejai ir tautos vadai rezgė pinkles, kaltino jį ir galiausiai pasmerkė gėdingai mirčiai ant kryžiaus. Viduramžiais kai kuriose Europos šalyse Grabnyčios buvo vadinamos Šv. Simeono švente, o Vakarų Bažnyčiose - Marijos apsivalymo švente.

Tik po II Vatikano Susirinkimo vasario antroji buvo paskirta Viešpaties garbei ir dabar vadinama Jėzaus paaukojimo švente. Šiandieninėje liturgijoje pabrėžiami keli šio įvykio aspektai. Pirmiausia, Kristus paklūsta Įstatymui, kaip vėliau Jis pasakys: „ Nemanykite, jog aš atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti“ (Mt 5, 17). Kartu šiame džiaugsmingame Jėzaus paaukojime Dievui įžvelgiama būsimoji Jo auka ant kryžiaus, užbaigianti visas aukas. Marija taip pat dalyvaus šioje galutinėje aukoje, tuomet išsipildys Simono pranašystė jai: „Ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“ (Lk 2, 35).

Taigi, Jėzus šiandien iškilmingai pašvenčiamas būsimajai misijai – žmonijos išgelbėjimui. Atsimenant šį įvykį, Kristaus Paaukojimo šventė tapo maldos už pašaukimus pašvęstajam gyvenimui diena. Anuomet senelis Simeonas, išpranašavęs Jėzaus likimą, nepasakė, jog prieštaravimo ženklu bus ir Jėzaus ištikimiausi sekėjai. Šis technokratiškas, kupinas egoizmo, pavydo, turto, garbės ir šlovės vaikymosi pasaulis negali ir nenori suprasti Dievui pašvęstųjų. Nuolat keliamas klausimas, kodėl jie atsisako turtų, gyvena celibate, aukojasi vardan kitų, Dievo valią iškelia aukščiau visko. Ir neduok Dieve, kuriam nors kunigui ar vienuoliui suklysti, tuomet pikdžiugiškai su pasigardžiavimu, nedraugiškai bus svarstoma jų klaida ir smerkiama visa Bažnyčios bendruomenė.

Bažnyčia vertina Dievui pašvęstąjį gyvenimą ne dėlto, kad celibato, neturto ir klusnumo įžadais įsipareigoję vienuoliai, daro daug gerų dalykų. Juos puikiai gali atlikti ir atlieka pasauliečiai katalikai. Dievui pašvęstasis gyvenimas ypač vertinamas dėl to, kad jis yra „prieštaravimo ženklas“. Kitaip tariant neduoda ramybės visiems, kurie nutolsta nuo Kristaus ir Jo Evangelijos. Jie nuolat primena, kad žmogaus gyvenimo neįmanoma sutalpinti į medžiaginius rėmus, kad pilnaverčiam gyvenimui nepakanka vien pinigų ir malonumų, jam reikia tiesos, meilės ir pasiaukojimo. Mielieji, ne tik pašvęstieji Dievui, bet ir kiekvienas jūsų esate kviečiamas praplėsti savo širdį, kad joje tilptų ne tik jūsų asmeniniai troškimai ir rūpesčiai, bet ir visas Dievo išganymo planas. Tebūna visada mūsų gyvenimo ženklai ir šviesa Jėzus, kartu su šventaisiais Marija ir Juozapu, Simeonu ir Ona. Amen.