Mieli broliai ir seserys Kristuje, liko tik dvi savaitės iki Šv. Velykų - Jėzaus Kristaus Prisikėlimo. Visi šio sekmadienio Šv. Rašto skaitiniai kalba apie prisikėlimą, tik ne apie Jėzaus, bet apie prisikėlimą, kurio siekia žmogus, kurį dovanoja mums Jėzus prisikeldamas iš numirusių. Kad Dievas turi galią nugalėti mirtį skaitome jau Senajame Testamente.

Šiandien girdėjome ištrauką iš Ezekielio knygos. Viešpats Dievas pranašui sako: „Aš atversiu jūsų kapus (...) ir iškelsiu jus (...). Įkvėpsiu į jus savo Dvasią, kad jūs atgytumėte (...). Tada jūs žinosite, jog aš esu Viešpats“ (Ez37, 12-14). Pranašas Izaijas skelbia, kad „Dievas visiems laikams sunaikins mirtį (...), nušluostys ašaras nuo visų veidų“ (Iz25, 8). Pranašui Danieliui Viešpats kalbėjo: „Užeis metas tokių vargų, kokių dar nėra buvę nuo to laiko, kai atsirado tauta (...). Daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus: kai kurie amžinajam gyvenimui, kiti gėdai ir amžinajai negarbei ( Dn12, 1-2). Apaštalas Paulius laiške romiečiams visus guodžia: „Jei mumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis atgaivins ir mūsų mirtinguosius kūnus savo dvasia, gyvenančia mumyse“ (Rom8,11).

Lozoriaus prikėlimas Evangelijoje pagal Joną yra paskutinis ženklas, kurį Jėzus parodė prieš savo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Iš viso evangelistas Jonas aprašo septynis stebuklus, kuriuos pavadino ženklais, tarsi parodančiais Jėzaus tapatybės esmę. Kai Jėzus pasotina minią dykumoje, turėdamas vos penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis, mes suprantame, kad jis yra „gyvybės duona“. Kai ypatingu būdu iš prigimties neregiui atveria akis, mes suprantame, kad jis yra „pasaulio šviesa“. Pagaliau, šiandien matome prikeltą Lozorių iš mirusių, jau keturias dienas išgulėjusį kape. Tai patvirtina Jėzaus žodžius, pasakytus Mortai: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, - nors ir mirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25).

Lozoriaus kūno prikėlimas iš mirties suteikia progą kalbėti apie dvasinį prikėlimą, kuris padaro mus Dievo vaikais ir suteikia viltį amžinajam gyvenimui. Laiške romiečiams apaštalas Paulius rašo: „Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom6,23). Taigi, tikėjimas amžinuoju gyvenimu yra Dievo malonės dovana. Prisiminkime Jėzaus nukryžiavimo sceną Luko Evangelijoje. Jėzų nukryžiavo tarp dviejų piktadarių. Vienas iš jų šaipėsi ir įžeidinėjo, kitas sudraudė jį, o Jėzui tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 42-43).

Štai kokia didi Dievo malonė. Lozorius buvo tik prikeltas iš numirusių. Jis vėl mirė, o Dievo malonės palytėtas piktadarys kartu su Jėzumi žengia į amžinąjį gyvenimą Dievo karalystėje. Atidžiau pažvelkime į šios dienos Lozoriaus prikėlimo istoriją. Kokį poveikį ji darė Jėzaus mokinių, seserų Mortos ir Marijos bei supančios minios tikėjimui? Lozoriaus istorijoje persipynė Jėzaus dievystė su žmogiškumu, mokinių ir seserų tikėjimas su abejonėmis, kurias jie išreiškė priekaištais ir prieštaravimais. Evangelistas Jonas rašo: „Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. Vis dėlto išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur viešėjo“ (Jn 11, 5-6).Taip evangelistas Jonas atskleidžia Jėzuje ne tik dieviškąją prigimtį, bet ir žmogiškąją. Vėliau jis du kartus susigraudino, net pravirko eidamas prie kapo. Aplinkiniai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ (Jn 11, 36).

Kiti priekaištingai sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“ (Jn 11, 37). Jėzus turėdamas žmogiškąją prigimtį šiame pasakojime išgirdo ne tik šį priekaištą. Pirmiausia mokiniai išsakė protestą, kai Jėzus pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“ Mokiniai jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“ (Jn 11, 7-8). Vėliau, kai Jėzus atvirai pasakė, jog Lozorius mirė, apaštalas Tomas pašaipiai tarė: „Eikime ir mes numirti su juo.“ (Jn 11, 16). Netgi Morta su Marija panašiais žodžiais priekaištavo: „Viešpatie, jei tu būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“ (Jn 11, 21). Morta išpažinusi: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus“ (Jn 11,27), prie kapo. Jėzui paliepus nuritinti akmenį, įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia, jau keturios dienos, kaip jis miręs“ (Jn 11, 39).

Šitie prieštaravimai, priekaištai, įspėjimai, nors su tikėjimo gaidele, parodo žmonių abejonę dėl Kristaus dievystės. Jie kol kas jame mato žmogų, geriausiu atveju stebukladarį. Net seserys nusiuntė tik žinią; „Viešpatie! Tas ,kurį tu myli, serga“ (Jn 11, 3), jos net nekviečia, neprašo, kad Jis paskubėtų ir kažką padarytų, tik vėliau išsako priekaištus. Tačiau Jėzus iš pat pradžių atskleidžia, kas Jis yra iš tikrųjų. Išgirdęs apie Lozoriaus ligą, Jis tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, - kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus“ (Jn 11, 4). Vėliau mokiniams pasako „Lozorius mirė. Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, - dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte“ (Jn 11, 14). Į Mortos priekaištą, Jėzus atsakė: „Tavo brolis prisikels! (...) Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“ (Jn 11, 23.25). Pagaliau, prie kapo Jėzus Mortai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ ( Jn 11,40). Kai buvo nuristas akmuo, Jėzus pakėlęs akis aukštyn, prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančių, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 11, 41-42).

Čia turime pastebėti Mortos tikėjimą, ji jau anksčiau pasakė: „žinau: ko tik prašysi Dievą, Dievas tau duos“ (Jn 11,22). Evangelija baigėsi žodžiais: „Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir, matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį“ (Jn 11, 45). Taigi, matome, kaip šiame pasakojime Jėzus rūpestingai brandino mokinių, Mortos ir Marijos tikėjimą. Jis troško, kad jie įtikėtų tuo, jog Jis viešpatauja gyvenimui, mirčiai ir visai kūrinijai, bei vėliau taptų Jo dievystės liudytojais.

Panašiai kaip artimiausi Jėzaus mokiniai, taip ir mes esame vedami tikėjimo keliu. Tik augantis tikėjimas leidžia patirti Dievo visagalybę. Priklausomai nuo žmogaus pasirinkimo, jo apsisprendimo tikėjimas gali augti arba atvirkščiai – mažėti. Daug žydų regėjusių, ką Jėzus padarė, įtikėjo Juo. „Bet kai kurie nuėjo pas fariziejus ir pranešė jiems, ką Jėzus padaręs“ (Jn 11, 46). Po šio galingo ženklo „aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė teismo tarybą“ (Jn 11,47). Ir šitie susimokė Jėzų pražudyti, bijodami, kad visi Jį įtikės. Ne tik Jėzų, bet ir Lozorių, kuris buvo akivaizdus Jėzaus dieviškumo įrodymas.

Pasitikrinkime savo širdį, kiek joje tikėjimo Jėzumi, o galbūt jis išblėsęs, galbūt gyvenimo rūpesčiai numarino jį?! Jėzus tiek daug padarė dėl mūsų. Jis netgi priėmė žmogiškumą, kad mus apdovanotų dieviškumu. Jis visada yra šalia, kai mums yra sunku, kai mums skauda, kai mes susvyruojame, netenkame vilties. Jėzus atėjo tam, kad įžengtų į mūsų tamsiausias baimių, depresijų, egoizmo kertes, kad atvertų kelius į šviesą, į gyvenimą.

Apreiškime Jonui skaitome: ‚Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu; jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20). Mielieji, visi mes esame nuodėmės pažeisti, visiems mums reikia Jėzaus kvietimo: „Išeik, išsilaisvink iš visų varžančių apraiškų ir tapk nauju žmogumi“. Jis pirmas pradeda, pirmas žengia žingsnį link mūsų, mums tereikia leistis būti apkabinamiems Jo dieviškosios meilės. Džiaugsmingai, su giliu tikėjimu ir viltimi amžinajam gyvenimui sutikime Prisikėlusįjį Kristų. Amen.