Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiandien žengdami iškilmingoje procesijoje, prisiminėm Jėzaus pergalingą įžengimą į Jeruzalę, pasitikti savo kančios, gėdingos mirties ant kryžiaus už žmonijos nuodėmes. Penkiais šimtmečiais prieš Kristų pranašas Zacharijas skelbė: „Didžiai džiūgauk, Siono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina Karalius, jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio“ (Zch 9, 9).

Šv. Mišių Evangelijoje prieš procesiją girdėjome iš Mato Evangelijos ištrauką, kuri priminė Zacharijo pranašystę: „Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, o Jėzus užsėdo ant viršaus. Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas. Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė: ‚Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse‘“! (Mt 21, 7 – 9).  

Jėzaus įžengimo į Jeruzalę scena primena karaliaus įvesdinimo į sostinę iškilmę, nurodo į karaliaus Saliamono, Dovydo sūnaus paskelbimą karaliumi. Apie tai skaitome Pirmoje Karalių knygoje. Karalius Dovydas liepė: „užsodinkite mano sūnų Saliamoną ant mano mulo ( …). Tepatepa jį Izraelio karaliumi kunigas Zadokas ir pranašas Natanas“ (1Kar 1,33 - 34). „Teateina jis ir teatsisėda į mano sostą!” (1Kar 1, 35).

Visa liaudis žygiavo paskui jį pūsdami dūdas ir džiūgaudami, kad nuo jų triukšmo net žemė plyšo. Visi žmonės šaukė: „Tegyvuoja karalius Saliamonas!” (1Kar1, 34). Tai, kas anuomet ženklino paskelbimą karaliumi, lydėjo ir Jėzų: „Jam įžengus į Jeruzalę, sujudo visas miestas ir klausinėjo: „Kas jis toksai?” O minios kalbėjo: „Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto“ (Mt 21, 10 – 11). Jeruzalės vyresnybei toks žmonių entuziazmas ir džiūgavimas nepatiko. Jiems kėlė nerimą tai, kad gali nepavykti jų planas Jėzų nužudyti. Minia, regėjusi Jėzaus stebuklus, netgi Lozoriaus prikėlimą iš numirusių, gali sukilti. Jono Evangelijoje Jėzaus įžengimo į Jeruzalę sceną baigiasi žodžiais: „Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti, štai visas pasaulis eina paskui jį!“ (Jn 12, 19). Kai kurie fariziejai Jėzui net šaukė, „Mokytojau, sudrausk savo mokinius!“ Jis jiems atsakė: „Sakau jums, jei šitie tylės – akmenys šauks!“ (Lk 19, 39 - 40).

Taigi, Jėzus, nors atrodė kukliai, jautėsi kaip karalius. Iš Jo skido visiškas nepriklausomumas ir aiški savimonė. Jis suvokia savo misiją, pasiuntinybę žemėje. Dievas yra ne tik su Juo, bet ir jame! Kai suimtas, iškankintas buvo atvestas pas Pilotą, į jo klausimą: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius“ (Jn 18, 37).

Ano meto piligrimai, kai prijodavo prie Jeruzalės, nusėsdavo nuo savo gyvulių ir į Šventąjį miestą įeidavo pėsti. Tuo tarpu Jėzus įžengė į Jeruzalę ne kaip paprastas piligrimas, bet kaip karalius, jodamas ant asilaičio. Pradžios knygoje Jokūbas savo testamente vaikams pranašavo, kad skeptras bei valdovo lazda ir prie rinktinio vynmedžio pririštas asilaitis ateityje priklausys tam, kuriam turės paklusti visos tautos (plg. Pr 49, 10 – 1).

Verbų sekmadienis yra įžanga į Didžiąją savaitę, kuri primins paskutines Kristaus gyvenimo dienas, Jo suėmimą, kankinimus ir mirtį ant kryžiaus. Šis sekmadienis turi dvejopą pavadinimą: Kančios ir Verbų. Ir vienu, ir kitu atveju švenčiama pergalė.

Šiandien išgyvenome Jėzaus triumfą, žengiant į Šventąjį miestą. Tai prisimindami, ir mes su verbų šakelėmis ėjome procesijoje giedodami: „Kristau, tu – garbės Karalius ( ... ), tau Osana, Dieve mūs!“ Džiaugsmingai išreiškėme Jam pagarbą, padėką už ištikimybę ir ryžtą vykdyti Jo Tėvo valią. Tačiau kaip ir Jėzaus gyvenime trumpas tas triumfo žygis, taip ir kiekvieno mūsų gyvenime džiaugsmą dažnai užtemdo niūrūs skausmo debesys.

Taip ir šiandien, po pergalingo įžengimo į Jeruzalę, buvo skaitoma Kristaus kančia pagal Matą, kuri atvėrė kelią į „skausmingąją savaitę“. Ateinančią savaitę gilinsimės į sunkų Išganytojo kelią, kurį Jis pasirinko laisvu noru, kad atpirktų mus, padovanotų mums amžinąjį gyvenimą. Tad dėkokime, šlovinkime ir garbinkime Viešpatį, klodami Jam po kojų mūsų tikėjimo, maldų ir kančių verbas. Amen.