Mieli broliai ir seserys Kristuje, penkiasdešimt dienų keliausime Velykų keliu, kol mūsų Viešpats Jėzus Kristus įžengs į savo sostą Dievo karalystėje. Šiandien jau švenčiame trečiąjį Velykų sekmadienį.

Laimingas žmogus, kuris šioje kelionėje sutiks Prisikėlusįjį Jėzų Kristų ir toliau leisis Jo vedamas gyvenimo keliu. Šiandien išgirdome vieną nuostabiausių pasakojimų apie Jėzaus apsireiškimą mokiniams po prisikėlimo. Šis pasakojimas moko mus, kad Viešpaties buvimas atpažįstamas ne iš karto, tam reikia tam tikrų sąlygų, patirties ir Dievo malonės. Prisiartinęs Jėzus prie mokinių, kalba jiems apie save Šventojo Rašto žodžiais. Mokinių širdyse pamažu gimsta tikėjimas, nors Jėzaus jie dar neatpažįsta. Tik prie stalo, kai Jėzus laužo duoną, jiems atsivėrė akys ir jie atpažino Jo rankas, Jo gestą per Paskutinę vakarienę ir Jo pasakytus žodžius. Šis pasakojimas mums primena, kad Jėzus visada keliauja su mumis. Jis visada yra šalia, tik ar visada sugebame Jį atpažinti, galbūt ir mūsų akys kaip tų dviejų mokinių yra „lyg migla aptrauktos“ (Lk 24, 16).

Šventasis Augustinas apie savo gyvenimą iki atsivertimo rašė: „ Tu buvai su manimi, bet aš nebuvau su tavimi.“ Mokiniai Jėzų atpažino iš duonos laužymo, tačiau atpažinus, jie prisipažino, kad palaimingą buvimą kartu su Jėzumi jie jau išgyveno kelyje: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (Lk 24, 32), - išgirdome Evangelijoje. Mielieji, kiekvieną sekmadienį susirinkę į Šv. Mišias, kur sudabartinama mokinių ir Emauso patirtis, mes klausome Šventojo Rašto, priimame Kristaus Kūną ir Kraują, bet ar užsidega mūsų širdys? Ar išgyvename džiaugsmą, o gal į namus grįžtame vis tokie pat liūdni ir paniurę, nes duonos laužime neatpažįstame Viešpaties? Kodėl taip atsitinka? Dėl labai paprasto dalyko – nejaučiame šalia mūsų esančio, nesame linkę dalintis džiaugsmu, dėmesiu, kasdienine duona su tais, kuriuos bent sekmadieniais sutinkame čia, prie Viešpaties puotos stalo. Atkreipkite dėmesį į tai, kad mokiniai, keliaujantys į Emausą, dar nebuvo pažinę Jėzaus ir nepaisant šito pakvietė Jį pavakarieniauti, suteikė jam pastogę. Jie privertė Jį pasilikti prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena besibaigianti...“ (Lk 24, 29). Šis svetingumo gestas buvo atlygintas su kaupu. Prie stalo vakarieniaujant, Jėzus leidosi būti atpažintas: „Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų“ (Lk 24, 3). Įsidėmėtinas ir pamokantys tolimesnis mokinių elgesys. Nepaisant vėlyvo vakaro, „Jie tuoj pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę“ (Lk 24, 33). Jie norėjo kuo greičiau pasidalinti savo džiaugsmu su nusiminusiais, baimėje esančiais draugais. Ten juos pasitiko Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui“ (Lk 24, 34).

Mielieji, mes nei vienas nesame matę Kristaus savo kūno akimis, tačiau tikime Jo Prisikėlimu. Ir vis dėlto dažnai atsiduriame Emauso kelyje, kai atrodo, jog gyvenime viskas žlugo ir nematome, nerandame išeities. Kristus mumyse tarsi miršta. Jį nužudo mūsų aistros, susiskaldymas, troškimas valdžios, garbės, siekis būti pranašesniu, reikšmingesniu. Tokiais atvejais mes einame savais keliais ir nejaučiame, kad kažkas vis eina šalia. Dažnai girdžiu nusiskundimą, kad nors kiekvieną sekmadienį ateina į Šv. Mišias, priima Švenčiausiąjį , tačiau nejaučia Jėzaus artumo, Jo buvimo šalia. Šios dienos Evangelija mus moko keleto dalykų, būtinų Jėzaus veikimo pasaulyje ir mumyse atpažinimui. Pirmiausia, mokiniai einantys į Emausą leidosi į bendrystę su nepažįstamuoju.

Pamąstykime apie savo bendrystę ne tik su nepažįstamaisiais, bet ir apie bendrystę net su gerai pažįstamais žmonėmis. Ar kartais nepraeiname pro šalį, tarsi nematydami jų, nes nenorime bendrauti? Mokiniai gi ne tik, kad bendravo, bet pakeleiviui parodė gailestingumą, pakviesdami pas save. Susėdimas prie stalo sustiprina pažintį, leidžia atidžiau pažvelgti vienam į kitą. Taip atsitiko ir mokiniams. Iš duonos laužymo, jie atpažino Jėzų. Taip ir mes turėtume kuo dažniau susėsti prie bendro stalo, pasidalinti ne tik materialiuoju, bet svarbiausia – dvasiniu maistu. Ir trečia, būtinai dalintis su kitais savo džiaugsmu pažinus Kristų, ypač su tais, kurių akys vis dar migla aptrauktos ir jie nemato, nejaučia šalia Esančiojo, Prisikėlusiojo Kristaus. Įsidėmėkite ir tai, kad vos tik mokiniai atpažino Viešpatį, Jis pranyko jiems iš akių. Būkime sąžiningi ir prisipažinkime, kad Dievo artumo išgyvenimas nėra pastovus ar iš anksto nuspėjamas. Jobas pripažindamas, kad Dievas „nuveikia didžius darbus, (... ) daugiau nuostabių darbų, nei gali žmogus suskaičiuoti“ (Job 9, 10), kartu išpažįsta: „Štai jis praeina pro šalį, bet aš jo nematau: jis pražingsniuoja, bet aš jo nepajuntu“ (Job 9, 11).

Ir mums taip atsitinka, todėl turime išmokti gyventi Viešpaties artumo prisiminimu ir tuomet Dievo malonė padės augti mūsų tikėjimui, kartu padės vis iš naujo išgyventi Kristaus buvimą šalia. Pagaliau, atkreipkime dėmesį į Jėzaus elgesį. Kai „jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, Jėzus dėjosi einąs toliau (plg. Lk 24, 28). Į tai galima žvelgti dvejopai. Iš vienos pusės – tai paprasčiausias pagarbos ir mandagumo gestas: Jėzus nenorėjo, kad mokiniai jaustųsi įpareigoti parodyti jam svetingumą. Verta prisiminti Pradžios knygos Loto susitikimą su atkeliavusiais angelais į Sodomą. Į pirmą Loto kvietimą pasilikti, atkeliavusieji atsakė: „Ne, praleisime naktį aikštėje“ (Pr 19, 2). Bet Lotas „taip labai juos kvietė, kad jie pasiliko pas jį ir įžengė į jo namus“ (Pr 19, 3). Pagal žydų papročius svečias turėjo atsisakyti kvietimo pasilikti, kol bus dar kartą pakviestas. Mokiniai irgi atkakliai prašydami privertė Jėzų pasilikti. Tačiau Jėzaus „apsimetimas“ eiti toliau, kur kas reikšmingesnis, nei paprastas mandagumo gestas.

Teologiškai tai reiškia, kad Dievas niekuomet niekam neprimeta savęs. Kiekvieno žmogaus tikėjimas turi būti jo laisvos valios atsakas į Dievo malonę. Mieli broliai ir sesės Kristuje, per kiekvienas Mišias kartojasi Emauso patirtis – Žodžio liturgija, po to Eucharistinė puota. Eucharistinė auka yra krikščioniškojo gyvenimo širdis, todėl Bažnyčia savo vaikus įsakmiai kviečia kiekvieną sekmadienį ir šventadienį dalyvauti Šv. Mišių aukoje. Katalikas, sąmoningai ir sistemingai šią pareigą apleisdamas skurdina savo dvasią ir didina savo nuodėmių naštą. Tegul Šv. Mišių auka ir skaitinių liturgija atveria mūsų akis ir uždega mūsų širdis, kad namo, į savo kasdienybę, grįžtume kitokie, sklidini Prisikėlusio Jėzaus meilės ir gailestingumo. Amen.