Mieli broliai ir seserys Kristuje, dar vis gyvename Velykų džiaugsme. Šį, šeštąjį Velykų sekmadienį, evangelistas Jonas mūsų dėmesį nukreipia nuo Kristaus prie Šventosios Dvasios, nuo Prisikėlusiojo prie Jo dovanos. Evangelistas toliau tęsia Jėzaus atsisveikinimo kalbą su mokiniais. Pereitą sekmadienį girdėjome, kaip Jėzus atsisveikindamas mokinius ramino: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! (...) Einu jums vietos paruošti“ (Jn 14, 1-2).

Šiandien išgirdome pažadą: „Jei mane mylėsite (...), aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, - Tiesos Dvasią“ (Jn 14, 15-17). Turbūt numanote, kad tai dvasia, kuri guos ne iš išorės, ne iš tolo, bet būdama su mumis, mumyse, nes Jėzus pasakė jog pasaulis jos „ neįstengs priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse“ (Jn 14,17).

Tačiau, ar viskas yra taip paprasta? Kodėl taip dažnai jaučiamės vieniši, apleisti, pikti ant savęs ir ant kitų? Viena priežasčių yra ta, kad žmogus dažnai paguodos ieško nesikreipdamas į Šventąją Dvasią, bet pasiduoda žmogiškajam silpnumui ir ieško labiau apčiuopiamų šaltinių – kreipiasi i ekstrasensus, būrėjus, astrologus ir t.t. Tam, kad pajėgtume pažinti Tiesos Dvasią, reikia atgimti iš naujo. Jono Evangelijos trečiajame skyriuje pas Jėzų naktį atėjusiam Nikodemui, Jėzus kalbėjo: „Kas negims iš vandens ir iš Dvasios, neįeis į Dievo karalystę (...) jums reikia atgimti iš aukštybės“ (Jn 3, 5.7). Taigi, kad pažintume Tiesos Dvasią, mes turime išsilaisvinti iš kūniškumo ir gimti iš naujo, iš Dvasios. Pasaulis neįstengia jos priimti, nes nemato, netiki „O jūs mane matysite, nes aš gyvenu ir jūs gyvensite“ (Jn 14, 19), - tvirtina Jėzus.

Kita priežastis bejėgiškumo pažinti Šventąją Dvasią gali būti išdidumas, puikybė, kuri neleidžia nusižeminti, pripažinti, kad viskas yra iš Dievo, viskas priklauso Jam, viskas yra Jo valioje ir tik Jis vienas gali padėti. Tokie žmonės laiko save dievais, o dangiškąjį Tėvą – silpnųjų, nuolankiųjų guodėju. Pagaliau turime įsisąmoninti, tai, kad Šventosios Dvasios - Globėjos ir Guodėjos gavėju tampame ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Apaštalas Paulius laiške korintiečiams rašo: „Dievas guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo“ ( Kor 1, 4). Jono Evangelija dar vadinama Meilės Evangelija, nes evangelistas Jonas vis grįžta prie meilės ryšio tarp Jėzaus ir Dievo, tarp Jėzaus , Dievo ir žmogaus. Šiandien taip pat girdėjome: „Jei mane mylite, - jūs laikysitės mano įsakymų. (...) Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apreikšiu“ (Jn 14, 15.21).

Ką reiškia mylėti Jėzų? Ar pakanka vien pamaldžiai kartoti: „Jėzau, aš tave myliu!“? Ar pakanka kasdien kalbėti Rožinį, litanijas, Gailestingumo vainikėlį ir kitas maldas? Ar pakanka bent sekmadieniais ir šventadieniais dalyvauti Šv. Mišiose, priimti Komuniją? Ar pakanka vien pamaldumu rodyti savo meilę Jėzui ir Jo Tėvui? Jėzus sako, kad šito nepakanka, -reikia vykdyti Jo įsakymus. Į Įstatymo Mokytojo klausimą: „Mokytojai, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ (Mt 22, 36), Jėzus atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“ (Lk 10,27). Kas yra artimas, Jėzus paaiškino gailestingojo samariečio palyginimu, kur pasakojama apie tai, kaip pro sumuštą, skaudžiai sužeistą žmogų praeina ir kunigas, ir Dievu tikintis levitas, tik žydų nekenčiamas samarietis pasilenkė prie sužeistojo ir juo pasirūpino. Taigi mylėti Jėzų, tai pasilenkti prie kiekvieno atstumtojo, sužeistojo, nelaimingojo ir juo pasirūpinti. Evangelijoje išgirdome: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus“ (Jn 14, 18), tačiau tas atėjimas bus ne visiems vienodas.

Mato Evangelijoje skaitome: „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje (...), Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos (...). Avis jis pastatys dešinėje, o ožius – kairėje“ (Mt 25, 31-33). Ir tik stovintiems dešinėje, Jis tars: „Ateikite mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite jums paruoštą karalystę. Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas - mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“ (Mt 25, 31-36).

Vadinasi, mylėti Jėzų, vien maldingumo praktikų nepakanka, reikia būti gailestingu, ištiesti pagalbos ranką artimui, o nusikaltusiam atleisti. Tik tuomet tavo meilė Jėzui bus tikra, nes vykdai svarbiausią Jo meilės įsakymą. Jėzus pirmas parodė meilės ir gailestingumo pavyzdį. Visų pirma, Jis yra viena su Tėvu. Visa, ko nori Tėvas, nori ir Jėzus. Vykdydamas Dievo planą – išgelbėti žmoniją, Jėzus atsisakė savo dieviškumo, tapo žmogumi, kad prisiimtų žmogaus nuodėmes ir per kančią, mirtį ant kryžiaus atpirktų jas, o per prisikėlimą padovanotų žmogui amžinąjį gyvenimą.

Mieli broliai ir seserys, Jėzus Kristus kviečia mus būti guodėjais kiekvienam sutiktajam, pasidalinti su juo ne tiek žmogiškąja paguoda, kiek dieviškuoju užtarimu. Kartu su šventuoju Pranciškumi Asyžiečiu kreipkimės į Šventąją Dvasią ir prašykime jos pagalbos šiais žodžiais: „Padaryk mane savosios ramybės pasiuntiniu. Leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykanta; santaiką, kur vyrauja barniai; vienybę, kur gresia skilimas; tikėjimą, kur kankina abejonės; tiesą, kur viešpatauja klaida; viltį, kai braunasi nusiminimas; džiaugsmą, kur slegia liūdesys; šviesą, kur užgulusios tamsybės. Mokytojau, padaryk, kad aš trokščiau: kitus paguosti, o ne pats būti guodžiamas; kitus suprasti, o ne pats būti suprastas; kitus mylėti, o ne pats būti mylimas, nes kas duoda – gauna, kas atleidžia – tam atleidžiama, kas miršta, tas gimsta amžinajam gyvenimui“. Amen.