![]() |
|||||||||
|
![]() |
||||||||
- Šventadienio mintys
Kristaus Žengimas dangun (Šeštinės), A (MT 28, 16-20) (2017-05-28)Klebono mons. V. Grigaravičiaus homilija Mieli broliai ir seserys Kristuje, šiandien minime Kristaus Žengimo dangun, Šeštinių iškilmę, kuri švenčiama šeštosios savaitės ketvirtadienį, lygiai 40 dienų po Kristaus prisikėlimo. Lietuvoje ir kai kur kitose šalyse ši iškilmė nukeliama į septintąjį po Velykų sekmadienį, kad tikintiesiems būtų patogiau dalyvauti. Visos Evangelijos skirtingai aprašo Jėzaus atsisveikinimą su mokiniais. Evangelistas Matas akcentuoja Jėzaus žodžius, jog jam „duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28, 18). Taip jis parodo, kad išsipildė Danieliaus regėjimas: „Vis stebėdamas nakties regėjimus pamačiau tarsi Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesimis (...). Jam buvo duota valdžia, garbė ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia „yra amžina valdžia, tverianti amžinai“ (Dan7,13-14). Be to, Jėzus mokinius įpareigoja: „eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28,19). Morkaus Evangelija baigiasi tuo, kad „Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“ (Mk 16, 19), o „mokiniai iškeliavę visur skelbė žodį“ (Mk 16,20). Taip parodoma, kad mokiniai vykdo Jėzaus įsakymą. Evangelistas Lukas parašė ne tik Evangeliją, bet ir Apaštalų darbų knygą. Jis vienintelis aprašė Jėzaus žengimą į dangų. Jo Evangelija baigiasi, kad „Jėzus laimindamas mokinius, atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų“ (plg. Lk 24, 51). Tuo tarpu Apaštalų darbų knygos įžangoje jis rašo, kad pirmoje knygoje, tai yra Evangelijoje, „aš pasakojau viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų“ (Apd 1, 1-2). Kitaip tariant, Evangelijoje Lukas aprašo regimą Jėzaus veiklą tarp žmonių, o Apaštalų darbuose - neregimą Jėzaus buvimą tarp žmonių. Nuo to momento, kai Jėzus pakilo į Dangų, Jo misiją žemėje tęsia Jo mokiniai. Apaštalų darbuose Lukas rašo, jog Jėzus atsiskyrė nuo apaštalų po to, kai „jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per 40 dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę“ (Apd 1, 3). Tai vienintelė vieta, kur parašyta, kad prisikėlęs Jėzus žemėje dar buvo 40 dienų. Šia vieta vadovaujantis krikščionys švenčia Šeštines. Kodėl 40 dienų? Kaip pastebėjote šis skaičius Biblijoje užima reikšmingą vietą. Kažkas suskaičiavo, kad Biblijoje jis paminėtas 146 kartus. Paminėsiu keletą jų: 40 dienų truko pasaulinis tvanas; 40 metų žydų tauta klajojo dykuma, tiek laiko reikia atsirasti naujai kartai. Mozė 40 dienų ir 40 naktų gyveno ant Sinajaus kalno, kur iš Dievo gavo 10 įsakymų. Dovydas 40 metų karaliavo Izraelyje, lygiai tiek pat laiko truko Saliamono valdymas Jeruzalėje. Praėjus 40 dienų nuo Jėzaus gimimo, Juozapas ir Marija nunešė Jį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui „kaip parašyta Viešpaties Įstatyme“ (plg. Lk 2, 22-23). Prieš pradėdamas aktyviąją veiklą, Jėzus pasninkaudamas 40 dienų ir 40 naktų praleido dykumoje. 40 dienų prieš Kalėdas trunka adventas ir 40 dienų prieš Velykas - gavėnia. Pagaliau, 40 dienų Jėzus vaikščiojo po prisikėlimo, mokydamas ir ruošdamas mokinius pratęsti Jo misiją – skelbti Gerąją Naujieną: Dievas yra Meilė ir Gailestingumas. Taigi, skaičius 40 Biblijoje simbolizuoja laukimą, pasiruošimą, bandymą arba baudimą, mirtį ir tuo pačiu dvasinį atgimimą. Mielieji, galingieji šio pasaulio valdovai dažnai pamiršta, kad viskas žemėje yra iš Dievo malonės, taip pat ir Bažnyčia bei jos teisė skelbti Evangeliją. Sugrįžęs į Tėvo namus, Jėzus nepaliko savo Bažnyčios narių vienų. Aiškiai girdėjome Jo žodžius: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ ( Mt 28, 20). Tai pats reikšmingiausias Jėzaus pažadas šios dienos Evangelijoje. Jis mūsų nepaliko! Jis yra čia ir dabar, ir per amžius ne tik savo Bažnyčioje, bet ir su kiekvienu iš mūsų asmeniškai. Nuo pat pirmųjų Bažnyčios gyvavimo žingsnių tikima, kad joje gyvena Kristus. Apie tai liudija pirmieji krikščionys, kurie gavę Šventosios Dvasios, tapo drąsiais, bebaimiais Kristaus prisikėlimo liudytojais, Jo Evangelijos skelbėjais. Prisiminkime, kokiu sunkiu Romos okupacijos metu jie gyveno, be to žydų tradicinio tikėjimo vadai, aukštieji kunigai juos persekiojo, kankino, žudė. Argi ir mūsų krašto tikintieji nepatyrė tą patį likimą, kai Lietuvą valdė viena galingiausių bedievių valstybių? Argi ne Viešpaties malonės ir galios dėka, komunizmas nepajėgė išrauti iš mūsų širdžių krikščioniškų šaknų. Ne paslaptis, kad šiandien daugelis yra nusiminę, nepatenkinti, skundžiasi, kad jiems nesiseka, kad jie nejaučia Dievo buvimo šalia. Tuomet verta prisiminti istoriją su Petru, kai jis žvelgdamas į Jėzų, pabandė eiti audringu vandeniu. Vos tik jo žvilgsnis nukrypo į šoną, jis pradėjo skęsti ir iš baimės sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ (Mt 14, 30), Jėzus sugriebęs Petrą už rankos, tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?! (Mt 14, 31). Taip ir mums atsitinka, kai mes imame abejoti, mūsų tikėjimas pradeda silpnėti. Tuomet nuoširdžia malda prašykime: „Viešpatie, sustiprink mano tikėjimą ir pasitikėjimą Tavimi!“ Brangūs broliai ir seserys, Jėzus įžengė į Dangų, kad užtartų mus. Šv. Paulius romiečius, kartu ir mus drąsina: „Kas kaltins Dievo išrinktuosius?! Juk Dievas išteisina. Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?! (Rom8, 33). Būkime tuo tikri ir džiūgaukime, dėkokime ir šlovinkime Dievą – Tėvą, Dievą - Sūnų ir Dievą - Šventąją Dvasią! Amen. |
|||||||||
|